Dakaro ralis – išsipildžiusi svajonė, į kurią vėl nori sugrįžti

Kameros operatorius ir montažo režisierius Lukas Venckūnas pasakojo, kad Dakaro ralyje buvo ypač griežti reikalavimai medijų komandoms – automobiliai buvo sužymėti ir sekami, kur važiuoja, tad kai kur teko ir pėsčiomis dykuma pasivaikščioti, kad galėtų pagauti įdomesnį kadrą. M. Kunigiškio nuotr.

Ką tik Saudo Arabijoje baigėsi 46-asis Dakaro ralis, kurį su įtampa stebėjo visas pasaulis. Smėlynus išbandė ne tik puikiai žinomi sportininkai, Dakaro ralio asai, bet ir naujokai. Tarp jų – keturračių įskaitoje debiutavęs Antanas Kanopkinas, o jo komandoje kameros operatoriumi ir montažo režisieriumi dirbo ir mūsų kraštietis Lukas Venckūnas, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis Vilniuje. 

 

Kamerą į rankas paėmęs dar besimokydamas Lukšių Vinco Grybo gimnazijoje, kur jo pirmieji video pabandymai buvo šimtadienio klipai, apie Dakaro ralio filmavimą Lukas pradėjo svajoti nuo 2020-ųjų. 

 

Kameros operatorius ir montažo režisierius Lukas Venckūnas pasakojo, kad Dakaro ralyje buvo ypač griežti reikalavimai medijų komandoms – automobiliai buvo sužymėti ir sekami, kur važiuoja, tad kai kur teko ir pėsčiomis dykuma pasivaikščioti, kad galėtų pagauti įdomesnį kadrą. M. Kunigiškio nuotr.

Dar studijuodamas multimedijų technologijas Kauno technologijos universitete, vaikinas pradėjo savo kaip operatoriaus bei montažo specialisto karjerą, o vėliau kartu su bendrakursiu įsteigė nedidelę įmonę „We capture media“ ir pradėjo siūlyti filmavimo bei montavimo paslaugas. Tada bendradarbiavimas ir užsimezgė su nauja kinų keturračių, motociklų bei motovisureigių prekės ženklo kompanija „CFMOTO“.


„Tapome „CFMOTO Thunder Racing Team“ komandos dalimi, kurioje yra keturių žmonių medija branduoliukas – du kameros operatoriai ir montažo režisieriai, vienas fotografas ir vienas socialinio turinio vadovas, kurie tvarko visą medijų turinį nuo video iki straipsnių“, – pasakojo L. Venckūnas, jau penktus metus kartu važinėjantis po įvairius pasaulinius čempionatus Maroke, Abu Dabyje, tarptautines varžybas Balkanuose – Rumunijoje, Albanijoje, Graikijoje ir kitur.

 

Pasak kraštiečio Luko Venckūno, Dakare bene sunkiausia emociškai, tačiau jis džiaugiasi patirtais įspūdžiais ir pasipildžiusiu patirties bagažu. M. Kunigiškio nuotr.

Tad, jo manymu, jau įgavo greito mąstymo ir patirties, kaip planuoti laiką ir darbus, kad nereikėtų ilgai naktimis sėdėti, išmoko filmuoti tik tiek, kiek reikia, kad galėtų dar greičiau sumontuoti įdomų montažą su informatyviu turiniu.


„Dakaras buvo viena iš mano svajonių, kurią norėjau išpildyti“, – atviravo vaikinas, Dakaro ralyje su komanda praleidęs tris savaites – išskrido paskutinėmis gruodžio dienomis ir „Naujus su keksiuku ir vandeniuku sutiko jau Saudo Arabijoje, o pirmomis sausio dienomis prasidėjo visas maratonas“. 


„Nors daug kas sako, kad po Dakaro negrįžtų kurį laiką, nekartotų arba nenori, arba tik po pusės metų pasako, kad norėtų vėl grįžt, aš galiu pasakyti – jau dabar noriu ten dar kartą nuvažiuot, nes turbūt visų autosporto entuziastų svajonė ten patekt. Tai yra vienas didelis šou, kuriame mes dalyvavome ir stengėmės pasiimt ir pačias geriausias patirtis, ir maksimalią naudą, ir visa kita“, – neslėpė kraštietis, pabrėždamas, kad liko sužavėtas lietuvių bendruomenės susigyvenimu, tarpusavio palaikymu, bendravimu ir pagalba.


Pašnekovas pasakojo, jog šių metų Dakaras buvo labai griežtas medijų atžvilgiu, buvo nustatytas labai ribotas laukas, kur buvo galima filmuoti, todėl teko galvoti, kaip visa tai apeiti. Todėl beveik kasdien turėjo keisti savo bivuaką (lokaciją, kurioje įsikuria visi dalyviai ir technika – red. past.) ir nuvažiuoti po 500–900 km per dieną. Taip pat buvo nuspręsta kabinti kameras ir ant paties keturračio, tačiau buvo nemenkas iššūkis pritvirtinti taip, kad išsilaikytų visą dieną, nes važiuojant per akmenynus, kurie iki pečių, arba dvylikaaukščio namo dydžio kopas, pro kurias reikia išlaviruoti, keletą kamerų teko palaidoti. 


„Teko pasukti galvą, kaip daugiau nufilmuoti ir parodyti, nes realiai negalėjome nei į startą, nei į finišą nuvažiuoti. Tik vėliau išsiprašėme šitų dalykų, nes medijų automobiliai buvo su GPS ir sekami, kur važiuoja, tad teko kai kur ir pėsčiomis nueiti, kad kadrą pasigautum arba prifilmuotum laisvu laiku, kad galėtum vėliau padėlioti važiavimo metu“, – pasakojo Lukas, kurio filmuota lenktynių medžiaga buvo stebima ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. 


Paklaustas, kas buvo sunkiausia Dakaro ralyje, vaikinas neslėpė, kad tik žiūrint iš šono atrodė viskas labai lengva ir paprasta, tačiau iš tiesų sunkiausia buvo ne fiziškai, ne morališkai, bet emociškai, nes prie krūvio ir miego trūkumo pripranti, o kas bus kitą dieną – į priekį negali nuspėti. Vieną dieną puikiai sekasi ir technika negenda, o kitą – viskas apsiverčia aukštyn kojom: ratlankiai lūžta, baigiasi kuras, likus keletui kilometrų iki finišo, ir reikia galvoti, kaip suktis iš padėties.


„Mes nesitaikėme į kažkokią aukštą poziciją, tik norėjome įrodyti, kad „CFMOTO“ technika yra patvari ir gali varžytis su kita“, – pasakojo L. Venckūnas, tvirtindamas, kad jų tikslas buvo su „CFMOTO“ keturračiu pervažiuoti lenktynių trasą ir finišuoti, todėl tai, kad priešpaskutinę dieną sulūžo ratlankis ir jiems Dakaras baigėsi, nebuvo labai didelis nusivylimas. 

 

Su „CFMOTO Thunder racing team“ komanda Lukas Venckūnas (tupi kairėje) po pasaulinius čempionatus ir tarptautines varžybas važinėja ir filmuoja jau penketą metų, tad, jo teigimu, ne tik gerai pažįsta vienas kitą, bet ir susigyveno kaip šeima. M. Kunigiškio nuotr.

Esminis momentas, kurį atskleidė Lukas, kad jų komanda į Dakarą atvažiavo su daug sunkesniu keturračiu nei lenktyniavo kiti ralio dalyviai – jis sveria 540 kg, visi ratai varomi. Jis teigė net neprisimenąs, kad kas būtų su tokiu anksčiau lenktyniavęs.


„Kaip pirmam kartui mums Dakaras iš viso yra kosmosas, nes nefinišavome tik vieno ruožo, iš likusių septynių keturračių lenktynininkų likome penkti ir patys nesitikėjome tokios pozicijos. Kaip sakant, sukrito kortos“, – džiaugėsi Lukas. 

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip vertinate mintį atstatydinti sveikatos ministrą Arūną Dulkį?

klausimelis 07 19Ona iš Šakių:

Pritariu, visiškai kvailas. Man viskas nepatinka, ką jis daro, o ypač kad prievarta varė skiepytis. Pati ligoninėse dažnai nesilankau, nors sveikatos neturiu, bet neinu – kai neinu, tai sveikesnė. Turėtų būti kažkaip kitaip viskas, bet kažin ar kas keisis. 

klausimelis 07 19 2

Eugenijus iš Keturnaujienos:

O kuo jis blogas? Man jis patinka, geras žmogus. Aišku, yra problemų sveikatos apsaugos srityje, pavyzdžiui, labai didelės eilės būna, jei šeimos daktarė išėjo atostogų – kita nepriims, reikia laukti mėnesį laiko, kad vaistus išrašytų. Bet šiaip visko, kas pas mus yra, užtenka, netenka į kitus miestus važiuoti. Grįžtant prie politikos, man atrodo, kad tiesiog reiktų leisti visiems ministrams pabaigti kadenciją ir viskas.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.