Tęsiasi Holokausto pradžios Lietuvoje 80-ųjų metinių paminėjimo renginiai – rugsėjo 16d. Atminties keliu ėjo naumiestiečiai, o Šakių „Žiburio“ gimnazijos bendruomenė susitiko su lietuviškų šaknų Šakiuose ieškojusiu izraeliečiu Boaz Tsairi.

Istoriniai šaltiniai mini, kad tuometiniame Vladislavove (Kudirkos Naumiestyje) žydai gyveno jau 1569 m. Žydų gyvenimą mieste XVIII a. pradžioje paliudija antkapinių paminklų užrašai miesto žydų kapinėse. 1884 m. mieste buvo 6 tūkst. gyventojų, iš jų 80 proc. žydų. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, mieste kartu su Meištų priemiesčiu gyveno 3 tūkst. 67 gyventojai, iš jų 991 žydas. Dalis išvyko Pirmojo pasaulinio karo metais – persikėlė gyventi į Šakius, kitus didesnius miestus ar emigravo į užsienį. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kudirkos Naumiestyje gyveno apie 750 žydų.

Vokiečių kariuomenė Kudirkos Naumiestį užėmė 1941 m. birželio 22 d. Karo pradžioje visi žydai buvo suvaryti į miesto aikštę ir jiems paskelbta, kad turės dirbti įvairius darbus: kasti duobes karo belaisviams, šluoti šaligatvius, gatves, taisyti kelius. Apie Kudirkos Naumiesčio žydų vyrų sušaudymą rašoma, kad tai įvyko 1941 m. tarp liepos 4–10 d. Šaudė Tilžės gestapininkai, Širvintų pasienio policijos sargyba ir Eitkūnų pasienio policijos komisariato gestapininkai. Tą dieną miesto žydų kapinėse buvo sušaudyti 192 žydai vyrai, jaunuoliai ir keletas lietuvių komunistų. 1941 m. rugpjūčio 23 d. moterys ir vaikai buvo suvaryti į getą, juo tapo dvi gatvės – Sinagogos ir Aukštoji (dabar Vinco Kudirkos ir Dariaus ir Girėno). Rugsėjo 16 d. visos geto moterys, vaikai ir keli išlikę seneliai vežimais buvo nugabenti Paražnių (Vilkaviškio r.) mišką ir sušaudyti. Čia nužudyta 650 moterų, vaikų, senelių. 1943 m. Kataučiznos miške sušaudyti paskutinieji keturi miesto žydai. Iš gausios miesto žydų bendruomenės pavyko išsigelbėti tik 15 žmonių.

Rugsėjo 16 d. pagerbti išnykusios žydų bendruomenės atminimą Kudirkos Naumiesčio Varpo aikštėje gausiai susirinko Vinco Kudirkos gimnazijos, miesto bendruomenė, muziejininkai.

„Prieš 80 metų, jūs turėjote kaimynus kitoje pusėje Širvintos, būtent iš ten atvyko gestapininkas Bergeris, pagrindinis Naumiesčio žydų naikintojas. Pasak istoriko Bubnio, jeigu didžiojoje dalyje Lietuvos prie žydų naikinimo prisidėjo labai daug vietinių talkininkų, tai Kudirkos Naumiesčio žydai beveik visi buvo sunaikinti vokiečių. Šiandien žiūrėdamas į jaunus Vinco Kudirkos gimnazijos moksleivius noriu paprašyti jūsų, kad kiekvienas pagalvotumėte apie tai, jog daugiau nei 600 žydų prieš 80 metų buvo sunaikinti: didžioji dalis buvo vaikai, jų mamos ir seneliai. Vyrų jau nebebuvo, tėčių ir vyresniųjų brolių jau jie nebeturėjo... Tai yra tragedija visai Lietuvai, Kudirkos Naumiesčiui“, – kalbėjo rajono vicemeras Darius Jakavičius.

Iš Varpo aikštės eisena pasuko už miesto, į pietvakarinę pusę, į senąsias žydų kapines, kurias šiandien ženklina tik išlikę paminkliniai akmenys. Ant kalvelės viršūnės arkos formos paminklas – maceiva su Dovydo žvaigžde senųjų Kudirkos Naumiesčio žydų kapinių atminimui. Greta dar vienas paminklinis akmuo, kur ir buvo nužudyti žydų vyrai ir 1959 m. perlaidota iš Paražnių miško žydės moterys, vaikai bei seneliai.

Iš 851 Holokausto aukos šiandien žinomos tik 418 nužudytų žydų pavardės, kurias kasmet perskaito gimnazistai rugsėjo 23 d. – Žydų genocido dieną.

Hebrajų kalba nuskambėjusi jurbarkiškės Linos Pinkevičiūtės giesmė, kurioje prašoma pasimelsti už Izraelį, Holokausto aukas, už atleidimą, nuvilnijo šioje žydų žudynių vietoje, atsimušdama į senus paminklus, kurie, deja, jau susmegę į žemę ir ne tik laiko paveikti, bet baigia pranykti nepjautoje žolėje.

„Nuostabu palytėti istoriją, išgirstant žmonių pasakojimus“, – kalbėjo Šakių „Žiburio“ gimnazijos gimnazistai po susitikimo su šią savaitę į Lietuvą atvykusiu ir lietuviškų šaknų Šakiuose ieškojusiu žydu iš Izraelio Boaz Tsairi, kuris papasakojo vienos žydaitės – savo mamos istoriją. Vienintelė likusi gyva iš gausios šeimos ši mergaitė sugebėjo pabėgti iš Kauno geto, keletą metų slapstytis miškuose su partizanais (kur sutiko savo gyvenimo meilę) ir pagaliau sėkmingai pasiekti Izraelį.

Nors Boaz Tsairi pasakodamas mamos gyvenimo istoriją neslėpė jaudulio, bet jis džiaugiasi turėdamas vokiečių draugų – tik stiprus žmogus gali suvokti žiaurią tautos istoriją ir nejausti pykčio agresoriams. Prisiminti, bet nelaikyti pykčio – pagrindinė žinutė, kurią jaunimui viešnagės metu norėjo perduoti svečias.