Derybininkus sostinėje palaikė ir būrys Šakių rajono žemdirbių, po susitikimo neslėpę nusivylimo. D. Ufarto nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Praėjusį penktadienį keli šimtai ūkininkų iš visos Lietuvos suvažiavo į protesto akciją prie Žemės ūkio ministerijos Vilniuje. Jie reikalavo didesnių pieno supirkimo kainų, iš pienovežio miestiečiams vėl buvo dalijamas nemokamas pienas. Derybininkus palaikyti atvyko ir gausus būrys Šakių rajono žemdirbių.
Prie Žemės ūkio ministerijos Vilniuje šįkart privažiavo visas pienovežis. Iš Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovės jis atgabeno keturias tonas šviežiai primelžto atvėsinto pieno. Šalia pienovežio skubiai išsirikiavę žmonės tiesė tuščius butelius ir kibirus.
Ūkininkai atsigabeno ne tik pieno, bet ir sceną. Po Žemės ūkio ministerijos langais jie surengė protesto akciją, reikalavo didinti pieno supirkimo kainas, o ministrą Kęstutį Navicką – trauktis iš posto.
Tuo metu visai šalia, ministerijoje, vyko ir derybos: žemdirbiams išsireikalavus visų pieno gamybos grandinėje dalyvaujančių šalių susitikimo su ministru, ministerijoje prie bendro stalo sėdo prekybos tinklų atstovai ir kai kurie pieno perdirbėjai. Tačiau dvi valandas užsitęsęs susitikimas žemdirbius nuvylė. Jie taip ir nesulaukė posėdžio pabaigos paliko salę nieko nepešę.
Susitikime ūkininkai įvardijo, kad šešių mėnesių laikotarpiui nuo to laiko, kai vidutinė pieno kainos riba buvo ta, kuri dar leido dirbti nenuostolingai, reikia 40 mln. eurų nuostoliams padengti.
Pasak po posėdžio kalbėjusio ūkininkų derybų su Žemės ūkio ministerija dėl pieno sektoriaus krizės grupės nario, Mažeikių r. ūkininko Audriaus Vanago, nenorima tartis, kad kaina grandinėje būtų paskirstyta 40–30–30 principu, kad 40 proc. atitektų gamintojui. Konkurencijos taryba, pasak derybininkų, nesileidžia į jokias kalbas dėl kainos pyrago dalybų.
Po susitikimo pieno perdirbimo bendrovių „Rokiškio sūris“ vadovas Dalius Trumpa pabrėžė, kad pieno supirkimo kainos vėl augs, kai tai leis rinkos sąlygos. Prekybos tinklų atstovai susitikime buvo santūrūs ir savo požiūrio į pieno krizę net neatėjo paaiškinti.
Po derybų spaudos konferencijoje žemės ūkio ministras K. Navickas vis dėlto neatmetė tiesioginės valstybės pagalbos galimybės. Anot jo, pageidaujamų priemonių Vyriausybė negali imtis, nes visa tai reikia suderinti su Europos Komisija. K. Navickas žurnalistams teigė, kad penktadienio susitikimą būtų tiksliau vadinti ne derybomis, o konsultacijomis. Susitikimu su žemės ūkio ministru nusivylę ūkininkai užtarimo ketina ieškoti pas Prezidentą ir šią savaitę tikisi priėmimo Prezidentūroje.
Netoli Lukšių ūkininkaujantis Darius Žukaitis su sutuoktine Lina trečią savaitę Lukšių gyventojams dalija savo ūkyje primelžtą pieną. Palaikyti derybininkų vyko ir į Vilnių.
„Kokia daugiau mums išeitis belieka. Jeigu ne mes, tai kas atstovės... Manau, kiekvienas turėtų taip galvoti, nes jei galvos, kad čia tik ūkininkų bėda, tuo viskas ir pasibaigs <...>. Grįžom iš Vilniaus slogiomis nuotaikomis. Derybininkams susitarti nepavyko. Aš asmeniškai taip ir galvojau, kad nebus susitarimo. Jei per dvi savaites nuo prasidėjusio pienininkų protesto nei kriuk – nei vienas valdžios atstovas nieko ūkininkams protingo dėl pieno krizės suvaldymo taip ir nepasakė... Lauksim toliau... Nežiūrint visko, dirbam ūkyje ir toliau“, – kalbėjo Lina Žukaitienė. Šiandien jų šeima laiko apie 40 melžiamų karvių.
Pienininkus palaikantis ūkininkas, vienas iš iniciatorių, siekiančių rajone atgaivinti ūkininkų organizaciją, kidulietis Darius Ufartas sugrįžęs iš Vilniaus tvirtino, kad ūkininkai pavargę, spaudžiami iš visų pusių, jo manymu, pieno sektorius yra žlugdomas.
„Niekas taip lengvai nenori atsisakyti pelno dalies... Nei perdirbėjai, nei prekybininkai. Dirba kiekvienas sau... Ir, manau, pati ministerija labai pasyvi dėl šios pieno kainų krizės, kuri nuolatos pasikartoja. Nėra sukurta kažkokio valdžios algoritmo tai krizei spręsti. Krizė pieno sektoriuje verčia ūkininkus atsisakyti karvių. Masiškai jaunimas išvažiuoja iš Lietuvos... – svarstė D. Ufartas. – Žmonės savo ūkiuose laiko ir po penkias karves, o gaudami už pieną po keliolika centų, jei supirkimo kainos nekils, pienininkystės atsisakys ir taps socialiai remtini, nes kaimo vietovėse žmonių įdarbinimas yra labai sunkus.“