Visoje Lietuvoje vykstantis tradicinis „Poezijos pavasaris“ praeitą trečiadienį atkeliavo į Šakius. Jame - ypatingas dėmesys mūsų krašto poetui Albinui Bernotui.

 

 

Šiemetinėje „Poezijos pavasario“ afišoje Šakiuose buvo skelbiami eiliniam klausytojui mažai girdėtų poetų vardai. Tiesa, tebus tai daugiau privalumas, nei trūkumas – elitinis menas visada tarpsta siaurame intelektualų rate, o populizmas pas mus viešėjusių rašytojų kūryboje retas svečias. Taigi tai, ką išgirdome renginio metu buvo įkandama ne kiekvienam, pripratusiam prie vietinių eiliuotojų poezijos skambesio. Literatūrologė Donata Mitaitė, apibūdinusi kiekvieną svečią, pripažino, kad jų poezija – nelengva. „Poezijos pavasaris“ visada suteikia provincijai galimybę atkelti vartus į dabartines meno tendencijas.

Nesileidžiant į detalias recenzijas galima apibendrinti, kad įdomi buvo jaunos, Salomėjos Nėries vardo literatūrinę premiją gavusios poetės Sonatos Paliulytės kūryba. Jos eilėraščiuose žaidžiama netikėtais žodžių sąskambiais, svarbi grafinė forma, atsiskleidžia ir moteriškajai poezijai būdinga „iš buities į būtį“ tendencija.

Šiek tiek artimesnės tai poezijai, kurią esame įpratę girdėti – poetės Meilės Kudarauskaitės eilės, kuriose, kaip ji apibūdino, skamba ne tai, kas vyksta aplink, o tai, kas dedasi širdyje.

Poezijos pavasarį aplankė ir poetas bei fotografas Ričardas Šileika, kurio eilėraščiuose neretai nuskamba humoro gaidelė, klausytojus sužavėjo ir jo mokėjimas bendrauti su publika.

„Poezijos galima ir neskaityti, galima skaityti apie vidaus degimo variklių detales, bet poetai vis tiek rašo“,- kalbėjo Jonas Kalinauskas. Jo poezijoje daug sapno logikos, tikrovės iškraipymo, sunkaus emocinio krūvio, nevengiama iškelti sudėtingus būties aspektus. Beje, mūsų kraštietis A. Bernotas buvo pirmosios šio poeto knygelės krikštatėvis. Juos siejo labai artimas ryšys ir J. Kalinauskas teigė, jog jam net šiandien sunku patikėti, jog A. Bernoto daugiau nesusitiks.

Aktorė Olita Dautartaitė perskaitė A. Bernoto eiles, o literatūrologė D. Mitaitė mūsų kraštiečiui skyrė daug gražių žodžių ir apgailestavo, kad jis, turint omenyje meninį lygį, kažkodėl yra lyg ir likęs poezijos pasaulio paraštėse. Vis tik ji pati renka rankraščius, tyrinėja A. Bernoto kūrybą, tuo padėdama jo poezijai gyventi ir užimti deramą vietą literatūros istorijoje.

„Draugo“ inf.