Išankstinės idėjos surengti bendrą parodą tėvas ir duktė neturėjo, tačiau ją palaikė, gavę Zanavykų muziejaus darbuotojų pasiūlymą. Kalbamės su Adele Liepa.

 

Eik tu sau, kokie panašūs. Tėvas juokėsi, kad po parodos neatskirsim, kuris kurio.

 

Kur čia nepasiimsi, visi gi pasiimam. Kartais galvoji, kiek tavęs tavyje, o kiek pačių situacijų įsiterpę. Reikia, kad gyvenimas neįsiterptų į tave tiek daug, kad pamestum save.

 

Na, tikrai darė stiprų įspūdį. Tik įsivaizduoju, kad jam nelabai patikdavo. Manau, ir išsivoliojus į tuos dažus esu, ir teptukus tėtės sukramčiusi, ir pradanginus.

 

Dabar irgi mažai kas keičiasi. Akademijoje išsipaišom nuo galvos iki kojų, kai jau trūksta kantrybės mokytis teisingai nupiešti ranką. Jūs tik pagalvokit, kiek ten kauliukų, kurių piešinyje nesimato, bet viską reikia žinoti ir sluoksnis po sluoksnio piešti. Tai po penkių valandų ateini pats dažuotas, kursiokai dažuoti, šuns uodega irgi mėlyna. Mes dirbam daug, bet svarbiausia – laisvė ir ta vaikystė niekur nedingsta. Ir dabar štai tėtė dar būna paniurna “Na Liepa Liepa, vėl teptukų neišsiplovei, na kur ta tavo galva”? Chi chi chi!

 

Kai gimiau, vos metusi pirma žvilgsnį į pasaulį, pamačiau tėtės dažuotas rankas ir užsimaniau tapyt. Pirmieji bandymai, kaip ir visų vaikų – pradedam gi visi nuo tų pačių potėpių, tik, žiūrėk, vienas vaikas paišydamas nupaišo akis, kitas - ne, kitas prideda šimtą kojų, ar penkias galvas. Na tai tokia ta pradžia ir buvo.

Tas pastūmėjimas, tai kur norėjau pati, ten ir stūmiausi. Niekada tas kelias nebuvo itin tiesus, bet visada – dailėje. Smegenų vingiai, matyt, spalvoti pas mane jau.. (juokiasi)

 

Jis būdavo viskas: sugebėjo ir patarti, ir mokyti, ir laikytis nuošalyje (juokiasi).

 

Kaip visada geri – grybaujam, žaidžiam futbolą, kartais patapom, kartais pasikeikiam, kartais pasijuokiam. Gyvenimas – kūryba.

 

Jis klausia, ar patinka. Kartais sakau: „Šitas nelabai man“ arba: „O, gerai!”

 

Kas tas įkvėpimas, net nelabai suprasi. Dabar tokie greiti tempai gyvenime - kada jau ir įkvėpsi. Įvairiai čia būna. Čia toks  darbas, kur esi priversta paėmus teptuką įgauti įkvėpimą. Čia kaip visur. Kartais gauni nuobodų užsakymą, tarkime, padaryti freską, kurioje realistiškai atvaizduoti du svogūnai, gėlyčių fone valgantys kiaušinienę. Tai ir paišai su mažiausiais teptukais tuos svogūnus, kurie akis graužia, kol pabaigi... O jei ant lubų tenka šlapią freską daryti, tai ojojoi. Kaip L. Da Vinči tai pastolių neturiu atsigulti, tai galvą užrietus ir knapsau...

Su tais įkvėpimais pasakėlių pilna. Jį labai reikia mokėti prisirišt už pavadėlio, kad būtų šalimais, nes bet kada gali prireikti. Kitaip bet kada gali pabėgti, vien dažus, pagalvokite, kiek laiko užtrunki, kol atsisuki, o še, ir pabėga (juokiasi).

 

Šiuo metu rašau magistrinį darbą, pasirodo, nėra dabartiniuose moksluose taip įdomu, kaip galvojau – vien rašliava. Na, nieko, iš šimto puslapių jau labai daug parašiau, pavadinimas jau yra (juokiasi).

O mene visada ieškai – pamatai nukritusią į balą šaką, ir jau stebi, kaip joje žaidžia šviesa, šešėlis, ritmas, samanos, dumblas, dangaus atspindys... Tie ieškojimai niekada nesibaigia, kad juos kur dažai paimtų.. Jei renkiesi meno profesiją, su ramybe bus sunku.

 

Viskas svarbu, tos smegenys, jų net nesuprasi.. Jos savaime iš visur traukia informaciją ir ją tvarko. Nueini į koncertą, parodą, jau, žiūrėk, ten stalčiukai dėliojasi, gal ir man reiktų jau tapyt, arba: „oho kaip šitas grafikas sujungė muzikos gestus su dažais...“ Viskas vienoje sistemoje, O kai dar Lietuva ne itin didelė likus, tai ir patys žmonės – ar muzikantas, ar dailininkas – sintezes savas mezga.

 

Šiuo metu bandau atostogauti, bet šiais metais orai atostogoms nelabai tinkami. Matyt, žemė pyksta, kad užsieniečiams parduota. Žuvys nekimba, grybų nėra – kažkokia neteisybė. O šiaip, mokausi magistrantūroje, Vilniaus dailės akademijoje. Labai greitai laikas prabėgo, ką tik, atrodo, baigiau dailės mokyklą, o štai jau ir kadaise išsvajotąją akadę tuoj pabaigsiu.

 

Siekiu, hm.....manau,  kad užvaldyti pasaulį !!!!!

 

„Lietuvių menininkas Vytautas Kaunas yra gerai žinomas ne tik gimtajame Šakių rajone, Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos šalių.

Kūryba atspindi autoriaus nerimastingą ir romantišką dvasią. Darbai persmelkti filosofinės menininko pasaulėžiūros. Tarp mėgstamiausių jo motyvų – keletas senų Europos miestų ir miestelių. Dinamiška ritmų ir spalvų harmonija parodo menininko vaizduotės turtingumą. V. Kaunas sukuria savo įsivaizduojamą estetinę erdvę, kurioje skirtingai išdėstyti elementai atstovauja jo paties vidinį požiūrį ir jausmus.

Du dalykai yra svarbūs V. Kaunui: nuoširdumas ir grožis. Jis stengiasi išvengti bjaurumo, ar jis būtų realus, ar įsivaizduojamas. Jo kūryba spinduliuoja tam tikrą paslaptingą šviesą. V. Kaunas kreipiasi tiesiai į mūsų širdį ir siūlo, kad mūsų gyvenimas yra vertas gyventi ir mėgautis. Nepaisant jokių iliuzijų, fikcijų ar prietarų.“

Doc. Dr. Algis Uždavinys.

 

Adelė Liepa – jaunoji menininkė, sėkmingai baigusi freskos ir mozaikos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, toliau tęsia mokslus vitražo meno srityje. Maža to, nuo jaunų dienų, pasekusi tapytoju tėvu, ji tapo. Tapyba – ekspresionistinė, ji pasižymi nuoširdumu, atvira, kunkuliuojančia vaizduote. Pati menininkė taip pat.