Poryt švęsime Verbų sekmadienį - širdžių atvėrimo Kristui šventę. Tradicija Verbų dieną pašventintais kadagiais gintis nuo visokiausių nelaimių išliko iki mūsų dienų. Bažnyčioje pašventinta verba ir šiandien namuose saugoma visus metus.

 

 

Mūsų protėviai tikėjo, kad už švento paveikslo ar namo pastogėje užkišta verba saugodavo namus nuo ugnies. Ne veltui buvo sakoma: „Jei verba pastogėj, tai perkūnas netrenks“. Pašventintą kadagio šakelę smilkydavo ir laukiant kalėdojančio kunigo ar namuose pašarvojus mirusį šeimos narį. Kad „bloga akis“ nenužiūrėtų, verba parūkydavo pirmąkart į ganyklą išgenamus gyvulius.

Sėdami javus, verbos sutrintų spyglių senoliai įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus. Verbos šakutę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų pasėlių. Sukirsdavo šakele vaikams, kad jie greičiau augtų. Parūkydavo skaudamą dantį ar ausį, kad skausmas liautųsi. Aprūkydavo verbelės dūmais po višta dedamus perėti kiaušinius. Kadagio šakelę įdėdavo į kopinėjamų bičių avilį, kad bitės būtų sveikos. Abipus upelio įbesdavo po šakelę, kad vanduo būtų sveikesnis ir švaresnis.

Galbūt šiandien tuo jau nebetikima, tačiau tradicija pašventinti kadagio šakelę bažnyčioje ir parsinešus namo saugoti iki kitų metų Verbų sekmadienio išliko. Tad visi ieško, kur įsigyti verbų. O štai gelgaudiškiečiai dėl to galvų nesuka. Tautodailininkė, bendrijos „Dailius“ narė Alma Krankauskaitė savo kraštiečiams pasiūlo ir Zanavykijai būdingų tradicinių kadagių puokštelių, ir iš Vilniaus krašto atkeliavusių iš natūralių džiovintų augalų surištų verbų.

„Gyvenu etapais. Išmokau megzt - mezgiau. Nusprendžiau piešt – piešiau. Radau kabančių šiaudinių sodų pavyzdį – pabandžiau  ir pavyko. Kurį laiką tik juos tedariau. Paviliojo Kaziuko mugių verbos, kurių anksčiau pas mus nebuvo, - pradėjau rinkti įvairius augaliukus, juos džiovinti ir rišti - „užsikabinau“, - pasakojo gelgaudiškietė.

Pasak jos, pirmąją verbą ji surišo žiūrėdama į paveiksliuką, iki tol jos gyvai nebuvo mačiusi. „Galima sakyti, pati išradau dviratį, t.y. technologiją, kaip tai daroma, - tvirtino A. Krankauskaitė. – Aišku, pirmoji verba atrodė liūdnai. Viskas lūžo, kol nesugalvojau, kad reikia džiovintus augaliukus sudrėkinti, o jau tuomet gali juos išriesti, kaip tik norisi.“

Aišku, toks hobis reikalauja išankstinio pasiruošimo – reikia vasarą susirinkti visas reikalingas medžiagas. Kad verba būtų graži, ji turi būti spalvinga. Džiovinti augalai dažnai praranda savo natūralias spalvas, dėl to kai kurie verbų rišėjai juos dažo. Dar mokyklos suole prie meno linkusi gelgaudiškietė stengiasi išsaugoti natūralias augalų spalvas, todėl daugelį jų užsiaugina tiesiog savo darželyje. Aišku, nedažytų augalų verbos greičiau išblunka, tačiau kaip jos kvepia.

„Palėpė užversta džiovintais žolynais. Ne visi namiškiai tuo patenkinti, - atviravo tautodailininkė. – Be to, visus džiovintus augalus reikia prižiūrėti, kad nesupelytų, kad pelės neužpultų. Būna, kad  randi tik šiukšlių krūveles. Nepaisant to, rišdama verbas visada jaučiu didelį malonumą. Todėl pradėjau komponuoti ir kadagio puokšteles. Kažkaip nueiti į mišką, prisiskinti kadagio šakučių ir jas paskui pardavinėti neišeina. Norisi ir čia daugiau išmonės. Iš pradžių kadagio kompozicijas dariau tik artimiesiems ir draugams, o dabar pasiūlau ir visiems gelgaudiškiečiams.“

Neabejotinai ir šiandien verba užima svarbią vietą mūsų tradicijose. Vis dar tikima magiška apsaugine ir gydomąja jos galia. Galbūt todėl iki mūsų dienų išlikęs ir toks apeiginis veiksmas, kaip plakimas verba. Ankstų Verbų sekmadienio rytą skubama anksčiau atsikelti ir verba nuplakti dar lovoje tebegulinčius namiškius. Plakant linkėjimai išsakomi tam tikra formule, kuri visoje Lietuvoje labai panaši: „Ne aš plaku, verba plaka. Nesirk, nemirk, šventų Velykų sulauk!“ arba „Ne aš mušu, verba muša. Kiek margučių man žadi?“ Už plakimą niekas ir šiandien nepyksta. Mat vis dar tikima, kad nuplaktas verba visus metus būsi sveikas ir darbingas.