Kaimo turizmo sodyboje „Bičnamis“ nuaidėjo jau 23-iasis tradicinis gitaristų-bardų festivalis, sukvietęs gitaros muzikos atlikėjus ir klausytojus. Rajono kūrėjų tekstai, dainuojamoji poezija, Ukrainai skirtos dainos ir, aišku, sielą virpinančios gitaros melodijos apgaubė „Bičnamio“ žiūrovus maloniu muzikos garsų šydu.

Jau įprasta, kad rugpjūčio pradžioje gitaros skambesio mylėtojai pakviečiami į „Bičnamio“ kiemą.

Šių metų festivalyje savo muziką dovanojo aštuoni dalyviai. Į jaukų, laisve širdį gaivinantį renginį paprastai atvyksta nuolatiniai klausytojai, bet užklysta ir naujų žiūrovų. Juos į festivalį traukia ne tik „Bičnamio“ sodybos unikalumas, bet ir sodybos įkūrėjas bei festivalio sumanytojas Arūnas Danielius.

„Tikiuosi, kad šiandien atvyko patys tie, kuriems gitaros muzika prie dūšios. Matau žmonių, kurie galbūt į festivalį atvyko pirmą kartą. Todėl siūlau pasižiūrėti: ant sienos yra iškabinta visa nuo 2000 metų surinkta festivalio istorija, – kvietė Arūnas.– Manau, kiekvienas žmogus greta savo darbinės veiklos turi turėti kažkokį pomėgį. Mes prieš daugiau nei dvidešimt metų subūrėm gitaros entuziastus į krūvą. Tiesa, šiandien dalis užsienyje, pora klubo narių yra mirę... Dalis išsikėlė į didelius miestus. Bet stengiamės palaikyti ryšį ir pakviečiam pas mus sugrįžti“, – kalbėjo festivalio organizatorius.

Šiemet Arūnas klausytojams dovanojo, kaip pats juokavo, pasirodymą – „prieš tautą, tėvynę“, o viena daina, anot šeimininko, atspindėjo tikrąjį jo veidą.

Pastaruosius pusę metų apie karą Ukrainoje kalbame nuolat, ne išimtis ir šis festivalis. Ukrainai skirtos dainos skambėjo iš charizmatiškojo, daugybę metų Lietuvoje gyvenančio ukrainiečio Andrejaus Ozerenskio lūpų.

„Aš noriu perduoti jums žinių iš Ukrainos karių. Kalbėjau su garsiu sportininku Poliščiuku, šiuo metu kovojančiu už savo šalies Laisvę. Jis prašė mūsų tiesiog gyventi toliau sakydamas, kad jeigu dabar karas, tai neturi visi jame būti ir kariauti. Kažkas turi dirbti, linksmintis. Dabar ukrainiečiai kariauja. Prašo tik nepamiršti jų, padėti jiems...“ – kalbėjo Andrejus.

Jis pasakojo, kad nuo karo pradžios su draugais perdavė ukrainiečiams jau keturis automobilius. Anot A. Ozerenskio, automobilių dar labai trūksta, galbūt dar atsiras galinčių prisidėti lėšomis ar padovanoti automobilį.

Kiekvienais metais festivalyje išvystame ir naujų veidų. Iš Melkio kaimo (Vilniaus r.) atvykęs Jonas Bagdonavičius, kaip pats pripažino, poeziją tiesiog išverkiantis. Jį scenoje keitė lyriškasis veliuonietis Naglis Mačėnas, pripažinęs, kad muzika paskutinius 10 metų buvo vis dažnesnė jo kasdienybės palydovė, nors iki tol buvo mėgėjų teatro laikotarpis.

Pirmą festivalio dalį užbaigė ne tik gitaros melodija, bet ir ilgamečių festivalio draugų ir rėmėjų Rimutės ir Artūro Raukčių renginio sumanytojui A. Danieliui išsakytos mintys, kad surengti festivalį vienus, antrus, trečius metus nesunku, tačiau 23-ius metus – jau verta pagarbos.

„Šiandien 23-iasis festivalis šiek tiek kitoks – tos lyrikos ir rimtumo daugiau. Labai padrąsino ir įkvėpė Andrejaus perduota kovotojų mintis, kad turime gyventi toliau. Arūnui noriu pasakyti, kad jis, organizuodamas šiandien festivalį, daro didelį darbą, kad mes tos įtampos, kurią jaučiame nuo vasario mėnesio, jaustume mažiau. Jo optimizmas yra bekraštis: dar prieš renginį kalbėjo, jei aštuoni atvyksta atlikėjai, jeigu bus aštuoni žiūrovai – bus labai gerai“, – pasakojo A. Rauktys įteikdamas Arūnui pledą su gitaros atvaizdu.

Po pertraukėlės į rankas gitarą paėmė ir savo dainomis klausytojus pavergė tauragiškis bardas Rimas Liorančas. Visus susirinkusius sužavėjo ir kraštiečio, griškabūdiečio Manto Bakšio balsas, poetiškasis Valentinas Arūna, kuris paskutinį festivalio akordą perdavė į liepalotiškio gitaristo Gintaro Rudzevičiaus bei vienintelės festivalyje dalyvavusios moters Jolantos Valinskaitės rankas.

Iki vėlumos „Bičnamyje“ aidėjo gitaros stygų skambesys, bičiuliai šnekučiavosi, bendravo ir, kaip sakė renginio vedėja R. Rauktienė, 23-iojo gitaristų-bardų festivalio vakaras užprogramavo susitikimą 24-ajame.