Spalio 22-osios popietę užsukus į Sintautus, sklido neįprastas verpimo ratelių garsas. Čia vyko verpėjų šventė-konkursas „Sintautų vindas“. Pasidalinti patirtimi ir linksmai pasivaržyti atvyko 11 verpėjų iš įvairių Lietuvos kampelių. Greičiausiai pundelį vilnų suverpė vienintelis šventėje dalyvavęs vyriškis – gelgaudiškietis Giedrius Uždravis.

Pamatyti tiek daug verpimo ratelių vienoje vietoje galėjo tik tie, kurie atvyko į Sintautų salę, kur prie verpimo ratelių sėdėjo net 11 verpėjų ne tik iš mūsų rajono, bet ir Vilniaus, Kauno, Lazdijų, Ukmergės, Anykščių.

Šventės vedėja, Šakių kultūros centro Kudirkos Naumiesčio padalinio Sintautų kultūrinių renginių organizatorė, audėja Rūta Bučinskaitė-Janulaitienė priminė, kad verpimo ratelis buvo išrastas Vokietijoje 1533m. Spėjama, kad iš ten jis pradėjo plisti ir Lietuvoje, pirmiausia dvaruose. Ratelis iš pradžių buvo retas ir brangus daiktas, todėl dar XIX a. ne visoms valstietėms prieinamas, dalis moterų verpdavo verpstėmis.

„Verpimas rateliu ir ypač verpstuku reikalavo didelio įgudimo ir patirties, ne kiekviena verpėja suverpdavo siūlą kaip stygą. Verpiama buvo ilgais žiemos vakarais, kai moterys jau nudirbdavo visus ūkinius ir buities darbus. Verpimo ratelis turi ir kitokių pavadinimų. Klaipėdos krašte ir Suvalkijoje dažnai buvo vadinamas vindu, pavadinimas, manoma, kilęs iš vokiško Winde, Užnemunėje ir Dzūkijoje tiesiog ratelis, ratinis, rotinis“, – istorijos keliais vedžiojo R. Bučinskaitė-Janulaitienė ir suskubo šventės dalyviams išdalinti po pundelį vilnų bei paskelbė varžytuvių pradžią.

Ir pradėjo rateliai suktis, ir pasigirdo dūzgimas, dudenimas ir traškėjimas. Verpėjams buvo pasakyta, kad šie verpti turės pusantros valandos. Kad jau yra konkursas, yra ir vertinimo komisija. O jos narės, vienaip ar kitaip susijusios su verpimu, siūlais ir etnine kultūra: puiki verpėja ir kartais šio amato pamokanti kitus sesuo Evelina iš Marijos Vargdienių seserų vienuolijos, tautinio paveldo puoselėtoja iš Pabradės Nina Golovač bei kraštietė, buvusi ilgametė savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja, tikra kultūros aristokratė Augenija Kasparevičienė.

Kad verpti būtų smagiau, scenoje dainavo, grojo ir vaidino atlikėjai iš Ringaudų, Marijampolės bei Paluobių.

Smalsu pakalbinti konkurso dalyvius, o šie tokie įgudę, kad verpdami ir šnektelti gali. Pirmiausiai kalbiname viešnias. Jūratė Zavišienė atvyko iš Anykščių rajono. Verpėja pasakojo, kad, neradusi gerų siūlų, nutarė juos pati susiverpti, juolab kad namuose turėjusi močiutės ratelį. Šiuo metu augina 10 avių, o iš pačios suverptų siūlų mezga kojines. Kaunietė Agnė Miknevičiūtė verpė su šiek tiek kitokiu, olandišku rateliu, kuris turi guolius ir bėgius, tad verpėja gali pasirinkti verpimo greitį. Vilniuje gyvenanti tautodailininkė Jolanta Tamulienė verpti pradėjo vos prieš mėnesį ir sako, kad verpimas jai – tikras relaksas. Į šventę iš Lazdijų atvyko Judita Češkevičienė su dukra Sonata.

„Verpti išmokau iš mamos. Ji iš savo mamos. Tikiuosi, turėsiu dukrą ir galėsiu šį nykstantį amatą jai perduoti“, – kalbėjo 23-ejų S. Češkevičiūtė pridurdama, kad tokiame konkurse dalyvauja pirmą kartą.

Danutė Juškienė atvyko iš Veisiejų (Lazdijų r.), tradicinių amatų meistrė prisipažino, kad šiame amate – naujokė, ji mieliau mezga, džiaugėsi, kad surengtas toks verpėjų konkursas. Ukmergiškė Ingrida Pliopaitė-Bataitienė pasakojo, kad yra grupės „Verpėjos“ narė. Tvirtino, kad avies vilną verpia pirmą kartą, mat daugiausiai verpia Angoros triušių vilną.

Šventėje dalyvavo net keturi mūsų rajono verpėjai. Plokštietė Irutė Kriauzienė pasakojo, kad ją verpti pamokė jos močiutė, verpė ir jos mama.

„Mama laikė avių, tai susiverpdavau siūlų vaikams kojinukėms megzti. O šiais laikais jau niekam nereikia, tai verpiu tik pramogai. Mokiau verpti anūkutę, bet ji dar maža. Tikiuosi, kad išmoks“, – sakė kraštietė.

Verpimas būdavo moterų ir mergaičių darbas, bet kartais verpdavo ir vyrai bei berniukai. Tuo įsitikinti buvo galima ir šventėje. Prie ratelio palinkęs gelgaudiškietis G. Uždravis. Vyriškis pasakojo, kad verpia jau daug metų, o iš siūlų mezga kojines.

„Žiūrėjau, žiūrėjau, pamėginau, patiko. Taip ir išmokau verpti. Vilną žmonės atiduoda. Pirmą kartą tokiame konkurse dalyvauju“, – nedaugžodžiauja Giedrius.

Dar viena kraštietė – panoviškė Regina Martišienė, ji daug metų augina avis ir verpia.

„Ištekėjau, atsirado vaikai. Pabandžiau verpti, pavyko. Jau 40 metų iš rankų ratelio nepaleidžiu. Šiuo metu daugiausiai mane samdo verpti alpakų vilną“, – sako kraštietė.

Totorviečiuose gyvenanti Zita Puidokienė, kaip daugelis verpėjų, išmoko verpti iš močiutės, jos pačios šeima buvo didelė, tai reikėjo daug ir verpti, ir kojinių primegzti. Apgailestavo, kad vilnonių kojinių dabar niekam nebereikia.

Pusantros valandos prabėgo akimirksniu. Darbo ėmėsi komisija: svėrė vilnos likutį ir šitaip surikiavo rezultatus. Greičiausiai pundelį vilnos suverpė G. Uždravis, jis tapo konkurso laureatu ir buvo apdovanotas „Verpėjų verpėjo“ diplomu. Kol 10 kitų konkurso dalyvių įtemptai verpė, gelgaudiškietis jau mezgė kojinę. Taip pat buvo paskirtos dar keturios prizinės vietos: A. Miknevičiūtei, J. Tamulienei, J. Češkevičienei ir R. Martišienei.

„Esam dėkingi visiems už dalyvavimą. Už branginimą, puoselėjimą, dalijimąsi šituo amatu“, – kalbėjo komisijos narė sesuo Evelina.

O kokia šventė be mugės? Iš Sintautų šventės dalyviai galėjo ne tik įspūdžių,  bet ir lauktuvių parsivežti.