Po 40 metų į Šakius atvežė parodyti, kaip gali tapyti neprofesionalai

karaseviciene
Nors kraštietė matematikė Jūratė Karasevičienė (stovi) savo paveikslus pristatė kaip hobį, kuris nevertas parodos, tačiau susirinkusieji juose įžvelgė ir autorės talentą, ir gebėjimą į viską pažvelgti giliau. D. Pavalkio nuotr.


Asta Saulė ŠULSKYTĖ

Praėjusį penktadienį Šakių viešojoje bibliotekoje atidaryta šakietės, Vilniaus technikos universiteto matematinės statistikos katedros lektorės Jūratės Karasevičienės tapybos darbų paroda, kuri tik patvirtino, kad bet kokią emociją galima išreikšti tapant ir visai nebūtina būti profesionalu.

Prieš 40 metų Šakiuose baigusi vidurinę mokyklą, J. Karasevičienė išvyko mokytis, dirbti, siekti karjeros į Vilnių. Ir išsivežė prisiminimus, kuriuos sudėjo į savo paveikslus. Juose – senojo Šakių skvero geometrinių formų gėlynai, suoleliai po svyrančių medžių lapija, kvepiantys alyvų takeliai, žydinčios akacijos, pienių galvutės, rugpjūčio vakarų vėsa... Tokie gražūs prisiminimai kviečia autorę sugrįžti į savo kraštą, į viską pažvelgti giliau ir pamatyti vidinį grožį tiek žmonėse, tiek ir gamtoje.

Pasak Jūratės, už šitą parodą reikėtų dėkoti ne jai, o jos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Onutei Jasinskienei, kuri, žinodama jos pomėgį laisvalaikiu tapyti, ne kartą buvo prašiusi atvežti parodyti nors keletą darbų į Šakius, kaip tada sakė – „tegul pakabo bibliotekoje“. Per darbus su studentais, vis neradusi laiko, lektorė prisipažino, kad „biblioteką įsivaizdavo kaip nediduką Kriauzienės bibliotekos kambariuką“, tačiau, kai mokytoja paskambino ketvirtą kartą, pasidarė gėda ir iš karto apsisprendė – „tegul jau pakabo“. Parodos autorė neslėpė nuostabos, kai atvykusi į Šakius pamatė bibliotekos galeriją. Ji tvirtino, kad ne visi profesionalūs dailininkai Vilniuje tokias galerijas turi. Ir džiaugėsi, kad jos „teplionėlės čia galės pakaboti“.

„Aš nemaniau, kad mano darbeliai ir laisvalaikio kūryba verta parodos, nes nesu profesionalus dailininkas, nesu baigusi jokių aukštųjų mokslų. Šiek tiek pas vieną tapytoją mokiausi, šiek tiek pas kitą, tačiau iš esmės aš nesimokiau – aš tiesiog ėmiau ir tapiau“, – pasakojo Jūratė, prasitarusi, kad ji visada labai mėgo piešti.

„Gyvenant tokiais audringais metais, atrodo kartais, kad tos tamsos daugiau negu šviesos, bet iš tikro ta šviesa yra mumyse ir tiems žmonėms – mokytojams, poetams, dainininkams, tautodailininkams, ant kurių ir laikosi Šakiai, manau, didelis ačiū. Politikai ateina ir išeina, ekonomistai irgi pasikeičia, o menas, kultūra ir šviesa lieka“, – įsitikinusi mūsų kraštietė, neslėpusi, jog nežino kito tokio rajono, kur būtų taip aukštinamas ir gerbiamas žodis ir vietinis menas.

Į parodos atidarymą atvykęs savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas dėkojo Jūratei už nuostabius paveikslus ir išreiškė tikėjimą, kad ji savo hobio nemes, o tokių parodų į savo kraštą atveš ir daugiau.

„Neseniai skaičiau tokį perfrazavimą, kad mes mirštame vieną kartą, o gyvename kasdien, todėl darykime kasdien gražius darbus ir nieko neatidėliokime rytojui, tada bus kuo džiaugtis ir mums patiems, ir mus supantiems žmonėms“, – linkėjo vedėjas.

„Iš karto į smegenis įsikalė Jūratės žodžiai – imi ir darai. Turbūt tai šventa tiesa, nes prisiruošt kam nors, mokytis ne visada užtenka laiko ir noro, tačiau jeigu žmoguje yra tai, kas jame yra, vis tiek kada nors išlenda. Aš esu labai apstulbusi“, – neslėpė O. Jasinskienė, prakalbusi apie sušildantį širdį ir nušviečiantį dvasią gerumą ir norą juo dalintis su kitais.

Pasak O. Jasinskienės, Jūratės polinkis tapyti paveldėtas iš giminės, iš dėdės dailininko Sigito Nenorto, kurio darbų paroda buvo neseniai atidaryta Kriūkuose, todėl linkėjo parodos autorei kam nors perduoti ir savo talentą.

Į J. Karasevičienės tapybos darbų parodą atvyko  ne tik jos tėveliai, bet ir mokytoja Gražina Malskienė, ir buvę klasiokai, su kuriais prieš 40 metų buvo praleista daug laiko. Jie didžiavosi ir džiaugėsi Jūratės savęs paieškomis ir tuo, kad tos paieškos tokios vaisingos, kad ji daro tai, kas smagu, daro be prievartos.

Mūsų kraštietė prasitarė, kad ne viskas buvo be prievartos – „trupučiukas prievartos kartais yra gerai, kaip tam paukščiukui, kuris bijo skristi – tada jį tiesiog paima ir išmeta iš lizdo“.

„Tapyti aš pradėjau per prievartą... Penkerius metus šnekėjau, kaip aš tapysiu. Sudžiūvo padovanoti dažai, sudžiūvo teptukai, o aš vis kalbėjau, kaip aš tapysiu. Dukra tada paėmė ir nupirko bilietą į tapymo studiją“, – pasakojo Jūratė, prisimindama, kaip bijojo ten eiti, tačiau kai nuėjo, tai taip ir pasiliko, o to rezultatas – tapybos darbų paroda.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip kovoti prieš žiaurų elgesį su gyvūnais?

klausimelis 04 26Mindaugas iš Zapyškio:

Nepriklausomai, kur laikomas šuo, ant grandinės ar voljere, reikia jam sudaryti sąlygas. Nelaikyčiau žiauriu elgesiu su gyvūnu, jei jis ant grandinės gali lakstyti po visą kiemą. Kartais grandinė gali suteikt šuniui daugiau laisvės nei gyvenimas voljere. Manau, ir dabar yra numatytos pakankamai griežtos bausmės kovai prieš žiaurų elgesį su gyvūnais, nes, kiek žinau, yra ir baudžiamoji atsakomybė – laisvės atėmimo bausmė.

klausimelis 04 26 2

Lina iš Šakių:

Manau, kad pririšti šunį prie grandinės nėra blogai, bet tokie įvykiai, kai norima jais atsikratyti itin žiauriais būdais, yra netoleruotini. Jei jau nėra galimybės ar noro laikyti šuns ar katės, galima kreiptis į gyvūnų globos įstaigas, bet ne kažkur išvežt ir atsikratyt. Manau, kad už žiaurų elgesį su gyvūnu bauda nuo 200 iki 1 tūkst. eurų jau būtų žmogui bausmė.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.