Antradienį kriūkiečiai susirinko žiūrėti dar praeitais metais kino teatruose rodytą ir nemažai apdovanojimų susižėrusį filmą „Poetas“, kurį režisavo Giedrius Tamoševičius ir Vytautas V. Landsbergis. Apie dvi valandas trukęs vaidybinis filmas nepaliko abejingų, o į susitikimą atvykęs Vytautas V. Landsbergis pasidalino mintimis apie kūrybinį procesą.
Filme pasakojama, kaip gabus poetas Kostas priverčiamas bendradarbiauti su sovietų saugumu ir atsiunčiamas į nedidelį miestelį dirbti mokytoju. Tikroji jo užduotis – susidraugauti su vietiniais partizanais ir išduoti jų tapatybes bei buvimo vietas. Kostas jaučiasi supančiotas dilemos: eiti į mišką ir žūti už Tėvynės laisvę ar paklusti okupantų valdžiai ir išlikti.
Juosta paremta poeto Kosto Kubilinsko ir kitų pokario asmenybių biografijų detalėmis. Beje, po filmo peržiūros į susitikimą atvykęs režisierius, rašytojas V.V. Landsbergis prisipažino, kad Kriūkų miestelyje lankosi pirmą kartą ir pasidžiaugė žiūrovų gausa, o šie pirmiausiai teiravosi, kodėl jis ėmėsi minėto poeto istorijos.
„Aš pats užaugau su būtent šio rašytojo vaikiškomis eilėmis. Vėliau, kai Sąjūdžio laikais buvo atrasti dokumentai ir paaiškėjo, kad žmogus, kurį vertinau kaip vieną geriausių vaikų rašytoją, deja, turėjo ir kitokį gyvenimą. Vienoje svarstyklių lėkštėje Kubilinskas yra genialus vaikų rašytojas, kitoje – niekšas, išdavikas ir žudikas. Man jis buvo žmogus-klaustukas, dviguba tapatybė, tai ir užvedė ant kelio, – kalbėjo režisierius pridurdamas, kad tai nėra dokumentinė istorija apie vieną konkretų asmenį. – Pagrindinis filmo personažas yra Kostas Skinkys, iš dviejų literatų, MGB (sovietų valstybės saugumo ministerija – red. past.) užverbuotų tame krašte, sukūrėme vieną veikėją.“
Anot režisieriaus, apskritai tema apie K. Kubilinską atsirado jam bendraujant su rašytoju a. a. Romualdu Granausku, kuris ir papasakojo apie kaimynystėje gyvenusį kaimyną poetą, kaip jį kankino sąžinė, kad jis liko gyvas.
„Pasakojo man tokių šiurpių detalių, kaip apsvaigimo stadijoje Kostas patekdavo į, sakykime, šuns būseną, jam užeidavo priepuolis – lįsdavo po stalu, imdavo loti ir kandžiotis. O kai dar labiau padaugindavo, pradėdavo dainuoti – net rėkti – partizanų dainas, – pasakojo filmo režisierius. – Suvalkijos tautosakos rinkėjai paliudijo, kad daina „Palinko liepa šalia kelio“ yra sukurta Kubilinsko žodžiais. Jis rašė partizanams, nors jau žinota, kad jis išdavikas, bet partizanų spaudoje vis dar porą metų ėjo jo antisovietinis satyrinis kūrinys „Raudonasis rojus“. Filme girdėjote ir Kubilinsko eilėraštį „Vagonų langai užkalti“.“
Pasak V.V. Landsbergio, Kostas pirmą kartą NKVD buvo pričiuptas už tai, kad karo metais rašė antisovietinius eilėraščius prieš Staliną. Tada buvo išmestas iš jaunųjų rašytojų sekcijos ir užverbuotas, gavo slapyvardį Varnas. Atsiunčiamas į nedidelį miestelį dirbti mokytoju. Padedamas senos draugės bei simpatijos – vietinės bibliotekininkės Julės – Kostas susipažįsta su partizanų vadu Tauru ir pamažu su juo susibičiuliauja.
„Kubilinskas rašo labai gerą partizanišką poeziją, tuo pat metu rašinėja apie Leniną, spaliukus. Ta žmogaus dviprasmybė būti ir toj pusėj, ir toj – Kostui buvo pragaras, kad jis negalėjo vienos pusės pasirinkti: būti iki galo drąsus ir išeiti į bunkerį, žūti, kaip kiti jo draugai... Pasirinko tą norą išlikti, bet laimės didelės neturėjo“, – teigė režisierius ir pridūrė, kad iki šiol jo kurti filmai yra apie iš partizanų arba jų vadų perspektyvos. Bet norėjosi pažiūrėti iš kolaboranto pusės, iš pozicijos žmogaus, kuris norėjo prisitaikyti, išlikti, išbūti, o paskui išdavė savo draugus partizanus.
„Tam parodyti tiko K. Kubilinsko asmenybė – poetas, vaikų rašytojas, kuris buvo užverbuotas, įterptas į partizanų gretas, o paskui turėjo savo bičiulius, su kuriais spėjo susibendrauti per metus laiko, išduoti ir netgi nušauti, – sakė V. V. Landsbergis. – Be abejo, sulaukiau kritikos, kaip galima apie išdaviką filmą kurti. Manau, šitas filmas yra pagarbus ir partizanams, ir tai žmogiškai prigimčiai. Kad Kostas irgi buvo žmogus iki tam tikro apsisprendimo. Dvidešimt minučių vyksta scena bunkeryje, kad žiūrovas suprastų, patirtų, kad nebuvo romantiška jame lindėti: šalia lavonas, viršuje ieško kariai.“
Žiūrovai teiravosi, o kas buvo sunkiausia kuriant filmą. Filmo režisierius šypsojosi pasakodamas, kad ne kartą sulaukė palaikymo iš Aukščiausiojo. Mat Lietuvos kino centras skyrė filmo pastatymui vos 600 tūkst. eurų, tad nemažai pinigų dar buvo suaukota.
Filmo režisierius atskleidė, kad ilgai ieškojo aktoriaus pagrindiniam Kosto Skinkio vaidmeniui. Jį suvaidino kine debiutavęs aktorius Donatas Želvys.
„Jis labai atsakingai ruošėsi vaidmeniui, viską, kas įmanoma, perskaitė apie Kubilinską. Kai filmavom, jis surūkydavo du pakelius per dieną, beveik nieko nevalgė, tik gėrė juodą kavą, su niekuo nebendraudavo. Buvo visiškai įsijautęs į to išdaviko asmenį. Po to jam ilgai truko psichoreabilitacija išeiti iš niekšo, menkystos būvio, – pasakojo režisierius. – Donatas žinojo ir faktą, kad KGB partizanus atpažindavo iš pelėsių kvapo ir blyškaus veido. Tai Donatas vasaros scenose su kepure šešėlyje sėdėdavo. Toks gražus požiūris į profesiją.“
V. V. Landsbergis pasakojo, kad „Dievulio dalyvavimas buvo ir filmuojant 2020 m. žiemos scenas Rumšiškių muziejuje“.
„Atbėga pas mane efektininkas ir siūlo naudoti dirbtinį sniegą. Sako – tai kainuos apie 20 tūkst., kad nors mažus plotelius galėtume padengti sniegu. O mūsų balansas minusinis. Bet sausio 28 d. rytą važiuoju iš Vilniaus ir ties Elektrėnais pradeda pavienės snaigės kristi, o kai atvažiavau į Rumšiškes, sniego iki kelių“, – prisiminė režisierius ir pridūrė, kad dėl kovido taip pat teko atidėti filmavimus.
Svečias pasidalino ir filmo kūrimo virtuve. Jis pasakojo, kad partizanai, norėdami įspėti stribus, okupantus, kad šiems reikia nešdintis, pakabindavo prie durų negyvą katiną.
„Žiūriu – katino muliažas kainuoja tris tūkstančius eurų. Turėjau pažįstamą veterinarijos gydytoją, tai jis parūpino užmigdytą katinėlį... Po to padėkojom jam, atsiprašėm ir palaidojom...“ – prisiminė režisierius.
Jis pasakojo, kad, demonstruojant filmą Škotijoje festivalyje, vietos lietuviai kalbėjo, kad iki šiol matyti filmai apie partizanus „šiek tiek rožiniai“. V. V. Landsbergio teigimu, tarp partizanų buvo ir negarbingų žmonių, todėl įterpiama scena apie karo lauko teismą vienam iš partizanų.
Vėliau V. V. Landsbergis, į rankas paėmęs gitarą, atliko filme skambėjusios kolektyvo „Ugniavijas“ dainą „Palaukėj pamiškėj“. Jis sakė radęs informacijos, jog visgi Dzūkijoje 1948–1949 m. partizanai rengdavo Joninių vakaruškas.
Susitikimo pabaigoje režisierius atskleidė, kad rengėsi kurti filmą apie etnomuzikologę a. a Zitą Kelmickaitę, bet kol kas idėją teko atidėti. Svarsto kurti filmą vaikams, bebaigiąs knygą vaikams apie Ežį Kepežį, kurio kaimynystėje esantį mišką užpuola priešai ir jis išeina savanoriu padėti kaimynams.
Kristina iš Girėnų:
