Birželio 2-7 dienomis, minint Lietuvos anoniminių alkoholikų (AA) draugijos veiklos 25-metį, suorganizuotas autoturas  ,,AA-XXV  per Lietuvą“. Kelionių tikslas - aplankyti visus Lietuvos regionus, juose surengti susitikimus su visuomene ir žiniasklaida. Autoturo dalyviai, AA draugijos įkūrėjai ir nariai, birželio 6 -ąją lankėsi ir Šakiuose.

 

 

Tokiais žodžiais į Šakių kultūros centro salėje susirinkusius šakiečius kreipėsi vienas iš turo po Lietuvą organizatorių.  Per salę nuvilnijo: „Sveikas, Edvardai“. Šie tiesmukiški žodžiai tarsi nematoma jėga privėrė visus suklusti. „Garsiai ir viešai pasakyti „Aš esu alkoholikas“- tai pirmas tvirtas žingsnis žmogaus, norinčio įvardinti savo problemą ir pradėti su ja tvarkytis. Toks tradicinis grupės narių pasisveikinimas,“ - pastebi šakietis Gintas, vienas iš AA grupės įkūrėjų Šakių rajone.  Pasak jo, vien Šakių rajone per dvylika AA grupės gyvavimo metų maždaug iš tūkstančio buvusių grupės narių kas trečiam pavyko sugrįžti į normalų ir blaivų gyvenimą. „Kai žmogui atrodo, kad jau nėra jokios išeities, kad viskas prarasta, visgi verta žengti dar vieną žingsnį,- ateiti į AA grupės susirinkimą. Bendromis pastangomis žmonės padaro neįtikėtinų gyvenimo stebuklų“,- patikino jau daugiau nei dešimtmetį kardinaliai savo gyvenimo būdą pakeitęs buvęs alkoholikas Gintas.

„Aš Egidijus, alkoholikas“. (Salėje: „Sveikas, Egidijau“.) Mano kelias į alkoholizmą prasidėjo seniai, dar vaikystėje. Tėvas ir mama gėrė, po to mušėsi. Stebėjau keistą suaugusiųjų gyvenimą. Pasislėpęs ir aš išgerdavau, miegodavau kur nugriuvęs po krūmu. Buvau gal dar tik šešerių, bet jau ragaudavau alų, vyną. Išgėręs pasijusdavau drąsesnis, stipresnis. Mano nuosmukis prasidėjo jau nuo 16 metų. Tikėjausi, kad kai apsivesiu, susitvarkysiu. Niekas nepasikeitė,- kaip gėriau, taip ir gėriau. Nepripažinau, kad per dažnai geriu. Gimė dukra, sūnus, vis galvojau, kad tikrai nustosiu gerti, to tikrai nuoširdžiai norėjau, bet neįstengiau nieko pakeisti. Būdavo, kelias dienas negeriu, bet kai užeina „juodas“ gėrimas, negaliu sustoti  bent 10 dienų. Atėjo laikas, kai man niekas daugiau nerūpėjo, tik kur gauti išgerti. Išeinu karščiuojančiam vaikui parnešti vaistų  ir... namo grįžtu po savaitės ,- basas, tik dvi tabletės kišenėje... Net nežinau, ar sergantis vaikas dar gyvas. Visiškai degradavau, kai žmona mane paliko ir išvažiavo iš namų pas savo mamą, kai praradau vairuotojo darbą. Tada pradėjau viską nešti iš namų, pardavinėti, kasdien gerti. Pagaliau nusprendžiau užsikoduoti. Per tuos metus stropiai kaupiau alkoholį. Prikaupiau nemažai, todėl labai laukiau, kada baigsis kodavimo terminas. Vėl pradėjau gerti. Po vieno „užgėrimo“ penkias paras išgulėjau ligoninėje komos būsenoje. Galutinai praradau šeimą, iš buto buvau išmestas ir atsidūriau prie šiukšlių konteinerio. Ir taip kasdien, - drebantis, purvinas, visas išpurtęs... Vieną dieną Dievulis man atsiuntė tokį žmogų,- jis taip pat buvo visiškai prasigėręs, ėjo pro mano konteinerį. Pasiūliau jam išgert. Jis ir papasakojo, kad vaikšto į susirinkimus pas kažkokius anoniminius alkoholikus.  Galvoju, įdomu, gal jie ten anonimiškai geria? Reiktų ir man prie jų prisijungti. Ir taip aš pravėriau AA grupės duris. Staiga mane, išpurtusį nuo alkoholio, visi pasveikina, apkabina. O juk dar vakar mane vijo net nuo parduotuvės durų.  Tačiau jie sako: „ Būk su mumis, tu esi mums reikalingas...“. Ir pasiūlė man išgerti ... kavos. Visas drebantis išgėriau ... kavos.  Nuo tų lemtingų 2003-iųjų metų balandžio 28 dienos taip ir likau AA grupės nariu. Pradėjo viskas keistis,- pamažu, bet į gera. Pradėjau matyti, kaip keičiasi metų laikai, ėmiau nebepykti ant žmonių, nekaltinti jų dėl to, kad aš geriu. Pasikeitė ir mano šeimos gyvenimas,- jie tapo ramūs, laimingi. Tai - svarbiausia. Nebūčiau niekada net pagalvojęs, kad aš sugebėsiu neakivaizdiniu būdu baigti studijas universitete. Vadinasi, viskas įmanoma, galima pakilti net iš giliausios duobės, tik reikia tam ryžtis. Įdomiai susiklostė aplinkybės, nes aš vėliau nusipirkau butą būtent tame pačiame devynaukščiame name, prie kurio kieme stovėjusio konteinerio  anksčiau gyvenau. Tą patį konteinerį, tuos pačius veidus, su kuriais  anksčiau gėriau, matydavau pro savo buto langą... Deja, jiems padėti dar nepajėgiau...“

Pirmoji Anoniminių alkoholikų (AA) draugija buvo įkurta Jungtinėse Amerikos Valstijose 1935 metais. Šią grupę  įkūrė du vyrai, padėję vienas kitam atsikratyti alkoholizmo. „Dvylikos žingsnių“ programa yra AA savęs pažinimo ir sveikimo pagrindas.

Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 120 AA grupių. Pirmoji buvo įkurta 1988 m. birželio 30 d. Vilniuje. Susirinkime dalyvavo šeši žmonės - trys lietuviai ir trys svečiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Šiemet AA autoture  po Lietuvą dalyvavo ir su šakiečiais bendravo kalifornietis Linas ir jo gyvenimo draugė Sara, kurie ir prieš 22 metus blaivybės idėjas skleidė pirmajame autoture po Lietuvą . Šiemetinis baigiamasis AA autoturo susirinkimas praėjusį šeštadienį surengtas Alytuje.