Liepos 5 d. Šakių rajono savivaldybės Pedagoginės psichologinės tarnybos direktorei Danai Kriaučiūnienei ypatinga – prieš 40 metų ji pradėjo savo pedagoginio darbo kelią. Šią svarbią datą tyliai, be fanfarų paminėjusi šakietė tvirtino: „Svarbiausia valanda yra dabar, svarbiausias žmogus tas, kuris sėdi priešais tave, o pats reikalingiausias dalykas – meilė.“

 

 

 

1975 m. baigusi Kapsuko O. Sukackienės pedagogę mokyklą ir įgijusi darželio auklėtojos specialybę D. Kriaučiūnienė iš karto gavo vietą Šakių miesto vaikų darželyje.

„Čia buvo mano kelio pradžia. Čia prabėgo pirmasis pedagoginio darbo dešimtmetis, – prisiminė šakietė. –1985 m. įstojau į Šiaulių institutą (Klaipėdos filialą), kur įgijau ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos dėstytojo, ikimokyklinio auklėjimo metodininko kvalifikaciją. Tais pačiais metais buvau pakviesta dirbti Šakių rajono „Taikos“ kolūkio vaikų lopšelio-darželio „Saulutė“, įsikūrusio Girėnuose, vedėja, o nuo 1992 m. UAB „Auksinė saulutė“  direktore. Tuo metu tokia bendrovė buvo vienintelė Lietuvoje.“

Deja, šią vietą teko palikti ne savo noru, nesulaukus antrojo pedagoginio darbo dešimtmečio, iki kurio buvo likę vos penketas mėnesių. Darželį, daugelį metų iš eilės už puikų darbą gavusį pereinamąsias vėliavas, Šakių rajono deputatai tiesiog ėmė ir uždarė. Aštuoni žmonės liko be darbo. Šį įvykį direktorė išgyveno ypač skausmingai.

Pasak D. Kriaučiūnienės, tuo metu Šakių rajone veikė 29 vaikų darželiai. Auklėtojos darbo vietų rajone nebuvo. 1994 m. Šakių  vaikų lopšelyje-darželyje  „Berželis“ tuo metu jau veikė specialioji grupė. Nieko kito nebeliko  - tik bandyti įsidarbinti specialiąja pedagoge ir logopede.

„Nors su tokiais vaikučiais buvau nedirbusi, neįsivaizdavau, kaip teks imtis šios veiklos, bet kito pasirinkimo nebuvo. Po pusės metų supratau, kad galiu čia dirbti, kad galiu priimti specialiųjų poreikių vaikus tokius, kokie jie yra, – pasakojo šakietė. – Teko persikvalifikuoti. Tad  1995 m. įstojau, o 1998 m. baigiau Šiaulių universitetą, kur įgijau socialinių mokslų bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir specialiojo pedagogo bei logopedo specialybes.“

Šešetą metų su specialiųjų poreikių turinčiais vaikas išdirbusi pedagogė tvirtino, kad jie yra tarsi suvelti kamuoliai, kuriuos reikia labai atsargiai, nepažeidžiant nė vieno siūlelio, išvynioti. Tad ir čia labai tiktų pedagogės moto – persų poeto G. Nizami žodžiai, kuriais ji vadovaujasi savo gyvenime: „Viskas, kas atsitinka, turi priežastį. Žodis, einantis iš širdies, paliečia širdį.“

Trečiąjį pedagoginio darbo dešimtmetį D. Kriaučiūnienė užbaigė dirbdama Šakių rajono Sintautų vaikų darželio „Vyturėlis“ vedėja. Jausdama nostalgiją Girėnų darželiui ji ilgai nesvarstydama priėmė pasiūlymą vadovauti Sintautų vaikų darželiui „Vyturėlis“. Jos teigimu, skirtumas toks, kad „Saulutė“ buvo pirmaujantis vaikų darželis, o Sintautų – labai apleistas. Tad visomis išgalėmis reikėjo jį „pakelti“.

„Tai padaryti galėjau tik pasitelkusi visą kolektyvą. Padarėm iš tiesų labai daug. Darželis ir jo aplinka pasikeitė neatpažįstamai. Mus mielai parėmė ir vietiniai ūkininkai, nors tik pradėjus dirbti Sintautų pagrindinės mokyklos direktorius Vytautas Strolys perspėjo, kad čia rėmėjų nėra, tad dirbti bus sunku, – prisiminimais dalijosi pedagogė. – Kai aš išėjau iš Sintautų į Šakius, jis pripažino: „Tu pralaužei ledus...“

„Kai 2004 m. laimėjau konkursą vadovauti naujai įkurtai rajono savivaldybės Pedagoginei psichologinei tarnybai, iš Sintautų vaikų darželio išeiti buvo ne mažiau sunku nei iš Girėnų, – teigė D. Kriaučiūnienė. –  Čia jau buvome atsistoję ant kojų, o Šakiuose reikėjo viską pradėti nuo nulio. Teko susidėlioti visus pliusus ir minusus. Tačiau įgyta kvalifikacija ir tai, kad darbas bus šalia namų, nulėmė mano pasirinkimą.“

Direktorė prisiminė, kad naujai kuriamos Tarnybos patalpose nebuvo reikiamo kiekio patalpų, o kabinetai buvo atitverti spintomis. Tuo metu startavo pirmasis europinis projektas dėl patalpų renovacijos, verkiant reikalingos naujai įkurtai Tarnybai. Tad D. Kriaučiūnienė ir specialioji pedagogė Jolita Sprainaitytė- Sutkuvienė ėmėsi iniciatyvos – plušo dieną naktį, kad suspėtų įšokti į nuvažiuojantį traukinį. Ir joms pavyko. Kitas didelis ES lėšomis finansuojamas projektas, kurį Tarnybos vadovė įgyvendino su savo kolektyvu, buvo baldų ir įrangos įsigijimas.

Šiandien Tarnyboje dirba šešeto puikių specialisčių komanda: direktorė D. Kriaučiūnienė, psichologės Zita Skaisgirienė ir Aušra Jakavičienė, specialioji pedagogė Jolanta Zakarevičienė, logopedė Asta Maziliauskienė ir gydytoja neurologė Lionė Adomaitienė. Trys iš jų diplomuoti magistrai. Tarp jų ir Tarnybos direktorė. 2011 m. Šiaulių universitete ji baigė specialiosios pedagogikos (specializacija- specialiojo ugdymo koordinavimas) studijų programą ir jai buvo suteiktas edukologijos magistro kvalifikacinis laipsnis.

Nuo rugsėjo 1 d. Pedagoginės psichologinės tarnybos darbuotojai rūpinsis ne tik rajono vaikais, bet ir kartu su  rajono savivaldybės viešąja biblioteka įgyvendins naują projektą, kurio metu prisidės prie visos bendruomenės  psichologinės, dvasinės ir psichinės sveikatos gerinimo. Be to, nuo naujų mokslo metų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Pedagoginės psichologinės tarnybos funkcijos bus išplėstos - bus įdarbintas  vienas specialistas švietimo metodinei ir projektinei veiklai vykdyti.

„Jei pirmaisiais Tarnybos gyvavimo metais sulaukdavome labai mažai klientų, tai šiandien  nepajėgiame priimti visų norinčiųjų, – patikino D. Kriaučiūnienė. – Iš vienos pusės tai rodo, kad žmonės turi daug problemų, o iš kitos – kad tokia Tarnyba reikalinga ir kad žmonės nebijo čia ateiti. Konfidencialumas – vienas iš mūsų darbo pagrindinių principų.“

Tarnybos vadovė džiaugėsi pedagoginio darbo kelyje sutiktais žmonėmis, puikiais kolektyvais, nes jai visuomet buvo labai svarbu ne tik geri darbo rezultatai, bet ir gražūs santykiai su žmonėmis, o tai nėra paprasta, nes  žmones išsaugoti ir motyvuoti darosi vis  sunkiau.

Ne veltui vienoje iš projekto „Kas yra kas Lietuvoje“ leidinių ji rašė, kad „pati didžiausia vertybė – tai žmonės, kuriuos tu myli, ir žmonės, kurie myli tave.“ D. Kriaučiūnienės autobiografija buvo spausdinta leidiniuose: „Kas yra kas Lietuvoje. Švietimas ir studijos“, „Kas yra kas. Lietuvos moterys“ ir „Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai“. Tai ypač gražūs projektai, kurie buvo skirti tiems, kurie  nusipelnė savo darbais ir pasiekimais Lietuvai ir jos žmonėms. Juose dalyvauti buvo tikrai didelė garbė.

„Šis 40 metų pedagoginio darbo paminėjimas man labai svarbus, nes didesnio jubiliejaus jau tikriausiai nesulauksiu. Iki pensijos liko tik dveji metai. Dėkosiu Dievui ir likimui, jei šioje vietoje galėsiu ramiai išdirbti iki pensijos, – atviravo direktorė. – O tada išeisiu garbingai, visiems nuoširdžiai palinkėdama: mylėti širdimi, kai savimi tiki, kad žodžiai ištarti tikri...“