Praėjusį penktadienį trečią savaitę streikuojantys mokytojai rinkosi į Vilniuje vykstantį mitingą, kuris, pasak jame dalyvavusios Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) Šakių susivienijimo vadovės Birutės Adomavičienės, buvo surengtas dainuojančios revoliucijos principu. Tačiau ji apgailestavo, kad daugiau mūsų rajono mokytojų mitinge taip ir nepasirodė.

„Viskas prasidėjo nuo dainų, po to pasisakymai ir vėl dainos.

Kalbos nebuvo piktos, tik prašoma atsižvelgti į mokytojų reikalavimus, Vyriausybė kviečiama nukreipti dėmesį į esminius dalykus, sėsti prie derybų stalo. Buvo jaučiama mokytojų ir juos palaikančių mokinių bei jų tėvų vienybė. Susitikti su mokytojais atėjo daug Seimo narių, žmonių, nepriklausančių mokytojų bendruomenei“, – dalijosi įspūdžiais B. Adomavičienė.  

Jos teigimu, nors daugiau mūsų rajono mokytojų mitinge nedalyvavo, tačiau, matyt, streiko ir mitingų dvasia veikia, nes būdama Vilniuje ji sulaukė skambučio iš vienos rajono mokyklos mokytojų, kurie ją kvietė atvykti ir įkurti profesinę sąjungą jų mokykloje.

Paklausta, kodėl mūsų rajone mokytojai nėra tokie aktyvūs kaip kitose savivaldybėse (pavyzdžiui, iš Alytaus į mitingą atvyko net šimtas žmonių), ji atsakė, kad nieko neagitavo ir kolegos turi patys prabusti ir pradėti priimti sprendimus. B. Adomavičienė neslėpė, jog iš kai kurių mokytojų išgirdo, kad jie bijo prisijungti prie streikuojančiųjų.

„Aš nesuprantu, ko bijoti, jei palaiko mokyklos direktorius, rajono vadovas? Matyt, vyresniems žmonėms likusi baimė iš sovietinių laikų, kad nenukentėtų, kad jų vėliau netarkuotų. Tai žmonėse dar jaučiasi, nes didžioji rajono mokytojų bendruomenės dalis atėjusi iš tos kartos. Jaunus mokytojus galima suskaičiuoti ant rankos pirštų“, – kalbėjo LŠDPS Šakių susivienijimo vadovė.

Pasak jos, pikta, kad su mokytojais nesiskaitoma – prasidėjus mitingui nuo trečiadienio Švietimo ir mokslo ministerijos pastate įsikūrę mokytojai buvo vejami lauk, buvo užrakintos durys, išnešti minkštasuoliai. Negalėję įeiti pro duris, prestižinių gimnazijų mokytojai sulipo pro langus. Nors jiems buvo iškviesta policija, tačiau ji mokytojų į gatvę neišmetė. Savaitgaliui ministerijoje pasiliko ir ant grindų bei atneštų čiužinių nakvojo apie 15–20 pedagogų iš Klaipėdos, Panevėžio, Zarasų ir Vilniaus. LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas kalbėjo, kad mokytojai ministerijoje gyvens tol, kol bus pasiektas susitarimas – kad ir iki Kalėdų.

„Atrodo, mūsų Vyriausybei rožiniai akiniai uždėti ir jie visiškai nesupranta situacijos – mokytojai akcentuoja, kad streikuoja ne tiek dėl pinigų, kiek dėl tos kvailos tvarkos, – pabrėžė Šakių susivienijimo vadovė. – Pavyzdžiui, paimkime pradinių klasių mokytoją: anksčiau jei ji turėjo klasę, tai turėjo ir etatą, o pagal naująją tvarką, įsivaizduokit, ji etato neturi. Tai kaip dalykininkas jį gali turėt?“

Penktadienį Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai suabejojo švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės galimybėmis toliau užimti šį postą. Ji pastebėjo, kad švietimo reforma įgyvendinama arogantiškai, o ministrės neatsakingas kalbėjimas su mokytojais rodo nepagarbą mokytojams ir negebėjimą įgyvendinti savo pačių priimtų reformų. Pirmadienį premjeras Saulius Skvernelis paskelbė, kad iš pareigų atleidžia tris ministrus, trap jų – švietimo ir mokslo ministrę J. Petrauskienę.

„Man susidaro vaizdas, kad švietimo ministrė kalba ne savo žodžiais, kažkas jai pasako, o ji atkartoja. Panašu, kad ji nemoka spręsti problemų ir tik slepiasi už kitų nugarų, visi jos pokalbiai su mokytojais atrodo iš anksto surežisuoti. Viešumon iškilo ir jos, ir premjero S. Skvernelio nesiskaitymas su žmonėmis“, – dalijosi mintimis kraštietė.

Pakalbinta Griškabūdžio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Jolanta Laurinaitienė neslėpė, kad galbūt mokytojai nuo streiko susilaiko dėl to, kad jiems už tas dienas nebus mokami atlyginimai, LŠDPS finansuos tik savo narius, nes, pavyzdžiui, iš Griškabūdžio gimnazijos 35 mokytojų koletyvo tik šeši priklauso profesinei sąjungai. Nepaisant to jie visi parodė solidarumą ir streikavo.

Pasak jos, negali būti toks požiūris į žmones – nesvarbu, kas streikuoja, tris savaites nieko nedaryt ir problemos nespręst yra kraupu.

„Panašu, kad jei visos profsąjungos ir visi mokytojai būtų susivieniję, iki tokios situacijos nebūtų prieita. Vieni žmonės kovoja, aukojasi, savaitėm neina į darbą ir algų negaus, o jei kažko pasieksim, išsikovosim, atlyginimai pakils, ar jų nepaimsim visi? Ką reiškia žodžiai: „Mes palaikom“? – klausė griškabūdietė. – Nieko nedaryti yra absurdiška. Jei reikės, ir vėl streikuosim. Žiūriu mokytojų mitingo transliaciją ir prisimenu Sausio 13-ąją. Darosi graudu.“