Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo:
„Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mezopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frigijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“ (Apd 2, 1–11)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Sekminės atitaiso tai, kas įvyko prie Babelio bokšto (Pr 11, 1–9). Jei Babelis buvo žmonijos išsisklaidymo ir susvetimėjimo pradžia, tai Sekminės yra suvienijimo pradžia. Šventoji Dvasia nenaikina skirtumų tarp tautų ir žmonių, bet suteikia gebėjimą vieniems kitus suprasti. Čia pirmąkart ryškiai išsiskleidžia Dievo gelbstintis planas, apimantis visus – be išimčių.
Dvasia „pučia, kur nori“ (Jn 3, 8). Ji tiesiog užpildo aukštutinį kambarį, kuriame Sekminių dieną buvo susirinkę mokiniai. Jei Dievas yra „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28), tai Sekminės yra ta akimirka, kai ši „visuma“ pradeda skverbtis į mūsų ribotą, suskilusį pasaulį. Tai vizija, kurioje Dievo pergalė yra ne dalinė, išgelbstint tik „likutį“, o absoliuti – susigrąžinant viską, kas buvo sukurta.
Dievo šviesa yra tokia skvarbi, jog galiausiai nebeliks nė vieno šešėlio, kuriame būtų galima pasislėpti nuo jo meilės. Jei Sekminių ūžesys „pripildė visą namą“ (Apd 2, 2), tai galime tikėtis, kad galiausiai tas „namas“ bus visa kūrinija – be jokių rūsių ar tamsių kampų.
Šventoji Dvasia kaip „valanti ugnis“ yra skirta išdeginti blogį, kad išgelbėtų pačią būtį. Šiame kontekste Sekminės yra tarsi didžiojo valymo uvertiūra – Dvasia pradeda savo darbą nuo mažos Jėzaus mokinių grupės, kad vėliau apimtų visą kūriniją. Tai leidžia manyti, kad ateityje meilės „ugnis“ sudegins susvetimėjimą, padrąsindama net labiausiai nutolusius vėl prabilti Kūrėjo kalba.
Jei Šventoji Dvasia skatina galilėjietį prabilti taip, kad jį suprastų elamietis ar arabas, vadinasi, Dievo meilė turi „raktą“ į kiekvieno širdį, net ir labiausiai uždarą. Kiekviena būtybė – žmogus ar angelas – yra kilusi iš to paties Šaltinio. Todėl Dievo meilė yra mūsų visų pirminė gimtoji kalba, kurią mes tiesiog pamiršome klaidžiodami savo egoizmo ir puikybės labirintuose.
Sekminės atskleidžia, kad ši kalba nėra išmokstama studijuojant; ji atsiveria iš vidaus, kai prisiliečia Dievo Dvasia. Visuotinio išganymo kontekste tai reiškia, kad galiausiai neliks nė vienos būtybės, kurios širdyje ir esybėje neatgytų šis pradas.
„Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8). Jei meilė nesibaigia, ji negali sustoti ties jokia riba – nei ties žmogaus mirtimi, nei ties angelo nuopuoliu. Sekminių liturgijoje dažnai kartojamas priegiesmis: „Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą“. Tai liudija, kad išgelbėjimas nėra tik vienkartinis praeities įvykis, bet nuolatinis regimosios ir neregimosios visatos perkeitimas.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Arūnas iš Ringaudų:
