Anuo metu Jėzus pasakė žydų miniai: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“
Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“
O Jėzus jiems kalbėjo:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.
Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.
Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius.“ (Jn 6, 51–58)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Šio sekmadienio Evangelijoje, švenčiant Devintinių iškilmę, Jėzus sako: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Graikiškas žodis čia yra kosmos (gr. κόσμος) – ne tik Izraelis, ne tik tikinčiųjų bendruomenė, bet visas pasaulis. Tai nėra atsitiktinis žodžių pasirinkimas. Jono evangelijoje kosmos nurodo visą žmoniją – su visa jos nuodėme, susvetimėjimu ir mirties realybe. Kūnas atiduodamas už visą šią tikrovę be apribojimų.
Gyvoji duona nužengė iš dangaus ne tik tiems, kurie sėdi pirmoje eilėje prie altoriaus – ji nužengė dėl visų. Eucharistija nėra tik Bažnyčios „vidaus reikalas“. Tai kosminis įvykis – Dievo savęs atidavimas visai kūrinijai. Kūnas ir Kraujas „laužomi“ už pasaulį – tai reiškia, kad šis gestas skirtas kiekvienam žmogui, net jei į jį atsako skirtingai.
Tai panaikina bet kokį dvasinį elitizmą. Gyvoji duona skirta ne „geriesiems“, o „alkaniesiems“. O kadangi visi žmonės giliausioje savo būtyje yra ištroškę meilės ir prasmės, niekas nėra paliktas už šio gesto ribų.
Paprasta duona sugenda, mana dykumoje per naktį sukirmydavo, tačiau ši Gyvoji duona neturi galiojimo laiko. Nesvarbu, kada žmogus pajunta alkį – šiandien ar po tūkstančio metų – šaltinis lieka atviras.
Būkime nuoširdūs: mums, katalikams, lengviau priimti idėją apie išganymą „tikriesiems tikintiesiems“. Tai suteikia saugų išskirtinumo jausmą. Tačiau mintis, kad ta pati Gyvoji duona galiausiai perkeičia ir mano priešą, ir tą, kurio negaliu pakęsti, yra psichologiškai sunki. Tai reikalauja radikalaus nuolankumo. Radikalumas čia niekur nedingsta – jis tiesiog persikelia iš „baimės prarasti išganymą“ į „iššūkį priimti visų kitų išganymą“.
Eucharistija šioje šviesoje tampa matomu tašku to, kas neregimai vyksta visoje kūrinijoje – tai nuolatinis Dievo savęs atidavimas. Galbūt giliausiai tai išreiškė Pjeras Tejaras de Šardenas, visą visatą matęs kaip didingas Mišias, kuriose Kristus pamažu „konsekruoja“ – pašventina ir perkeičia – pasaulį iš vidaus.
Išties, pati visata egzistuoja tik todėl, kad Dievas „laužo“ savo būtį, suteikdamas vietos kitam. Kiekvienas saulės spindulys, kiekviena gyvybės forma yra šio neregimo savęs atidavimo rezultatas. Jei visa kūrinija laikosi ant šio principo, tuomet žmogaus pašaukimas – tapti eucharistine būtybe. Ne tik imti, bet ir pačiam tapti „laužoma duona“ kitiems.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
