Štai ką sako Viešpats: „Kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad dygtų ir želtų joje augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas.“ (Iz 55, 10–11)
Pranašas Izaijas šiuo paprastu gamtos vaizdu aprašo kažką, kas gerokai pranoksta meteorologiją. Jis kalba apie Dievo žodį ir drąsiai teigia, kad tas žodis veikia taip pat neišvengiamai kaip lietus. Ne kaip pageidavimas. Ne kaip kvietimas, kurį galima ignoruoti amžinai. Kaip lietus.
Pranašas pasitelkia iškalbingą derliaus įvaizdį: lietus duoda sėklą sėjėjui ir duoną alkanam. Dievo veikimas nėra baudžiantis ar atskiriantis, bet gyvybę kuriantis ir maitinantis. Tekstas pabrėžia ne apribotą Dievo veiksmą, bet jo produktyvumą ir gyvybingumą visai žemei.
Lietus neveikia akimirksniu. Jis įsigeria, minkština, pažadina sėklą, leidžia augti palaipsniui. Dievo žodis čia nėra tik pamokymas ar moralinis paraginimas. Jis panašus į lietų – į tylų, kantrų veikimą, kuris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nepastebimas, tačiau ilgainiui žadina gyvybę.
Mes gyvename visuomenėje, kuri trokšta greito rezultato. Norime pasikeitimo akimirksniu, aiškaus atsakymo, greito teisingumo. Bet gamta moko kitaip. Sėkla nedygsta per vieną dieną. Dirva pirmiausia turi būti suminkštinta lietaus. Taip veikia ir Dievas žmogaus gyvenime: jo žodis pamažu įsigeria į žmogaus širdį, į istoriją, ir ten, kur atrodo sausa ir uolėta, pradeda busti gyvybė.
Bet kas yra šis žodis? Krikščioniškoje tradicijoje jis įgauna veidą – tai Jėzus Kristus, Įsikūnijęs Žodis, atėjęs ne teisti pasaulio, „bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17). Šis Žodis negali sugrįžti bergždžias, jo misija nėra bergždžia, ji bus įvykdyta.
Jei Dievo žodis niekada negrįžta bergždžias, vadinasi, Dievo planas nėra trapus, jo meilė nėra laikina, jo gailestingumas nėra atsitiktinis. Tai suteikia drąsos tikėti, kad paskutinis žodis istorijoje priklauso ne nuodėmei ir mirčiai, bet Dievui, kuris trokšta gyvybės.
Mūsų pašaukimas – pasitikėti Dievu, kurio žodis veikia giliau, negu mes matome. Kartais jis paliečia mus per paguodą, kartais per sukrėtimą, kartais per tylą. Tačiau visada jis siekia to paties: kad žmogus subręstų gyvenimui.
Šv. Paulius rašo, kad Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4). Ne kai kurie, ne geriausi, o visi. Jei Dievo žodis yra veiksmingas, o jo troškimas – visuotinis, tai išganymo istorija dar nesibaigė nė vienam iš mūsų. Tai teologija, pagrįsta Dievo ištikimybe savo paties troškimui, o tas troškimas yra visų gyvybė ir pilnatvė.
Ar tai nepanaikina žmogaus laisvės? Tikra laisvė negali galutinai pasirinkti nebūties vietoj Būties, blogio vietoj Gėrio, nes tai reikštų laisvės savigriovą. Dievo žodis veikia ne prieš laisvę, bet per laisvę ir į laisvę.
Galbūt čia glūdi giliausia paguoda tiems, kurie meldžiasi už savo artimuosius – tuos, kurie „nenusipelnė“, „nepatikėjo“, „nespėjo“. Dievo žodis krinta ir toliau. Jis nepraranda kelio. Kaip lietus nesirenka, ar drėkinti tik derlingą dirvą. Jis krinta ir ant uolų. O uolos irgi, laikui bėgant, tampa derlinga žeme.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
