Anuo metu, pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visokias ligas bei negales.
Dvylikos apaštalų vardai: pirmasis Simonas, pavadintas Petru, ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas; Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Tadas; Simonas Kanaanietis ir Judas Iskarijotas, kuris ir išdavė jį. (Mt 10, 1–4)
Šio sekmadienio Evangelijoje pateikiami dvylikos apaštalų vardai. Visi jie buvo tikintys žydai, laukę Izraelio išganymo. Tačiau konkrečiomis pažiūromis į patį išganymo vyksmą jie labai skyrėsi. Nepaisant to, Bažnyčia juos visus laiko šventaisiais. Visus – išskyrus vieną, visose keturiose evangelijose minimą paskutinį: Judą Iskarijotą.
Žodis „Iskarijotas“ interpretuojamas įvairiai. Vieni jį supranta kaip nuorodą į jo gimtąjį kaimą – Kerijotą, netoli Hebrono, minimą Biblijoje du kartus (Joz 15, 25; Am 2, 2). Kiti šiame žodyje įžvelgia sąsają su sikarijais – radikalia uoliųjų atmaina, kurios nariai romėnų karius ir žydų kolaborantus užpuldavo iš pasalų durklais (lot. sica). Dar kiti jį laiko tiesiog hebrajų ir aramėjų šaknies transkripcija: ish-qaria – „tas, kuris išduoda“.
Judo išdavystė vyko dviem etapais: šaltu susitarimu dėl trisdešimties sidabrinių (Mt 26, 14–16) ir dramatišku bučiniu Alyvų kalne (Mt 26, 46–50). Tačiau čia susiduriame su neregimu dieviškuoju vyksmu. Apaštalas Paulius savo laiškuose vartoja tą patį graikišką veiksmažodį paradidomi, kuris reiškia ir „išduoti“, ir „atiduoti“ (Rom 8, 32). Tai, ką Judas padarė kaip išdavystę, vedamas galbūt nusivylimo ar godumo, Dievas Tėvas savo slėpiningame plane perkeitė į Sūnaus „atidavimą“ dėl mūsų visų (Gal 2, 20; Ef 5, 2. 25).
Čia ir slypi išganymo esmė: Dievas neleidžia blogiui tarti paskutinio žodžio. Jis pasitelkė nepateisinamą Judo veiksmą kaip galimybę atpirkti visą pasaulį. Kaip rašoma Laiške romiečiams: „Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų“ (Rom 11, 32). Judas šiame kontekste tampa ne tik išdaviku, bet ir kraštutiniu įrodymu, kad Dievo meilė yra didesnė už bet kokį žmogaus nuopolį.
Mąstydami apie Judą, mes mąstome ne apie kito klaidą, o apie savo pačių suklupimus, kuriuos Dievas kantriai audžia į bendrą išganymo audinį. Jėzus ne tiesiog mirė dėl Judo išdavystės – jis perkeitė tą kančią į meilės erdvę, kurioje kiekvienas „paskutinis“ sąraše turi viltį būti surastas.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
