Anuo metu Jėzus bylojo minioms:
„Su Dangaus Karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.
Vėl su Dangaus Karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį.“ (Mt 13, 44–46)
Kai kurie Rytų Bažnyčios tėvai mano, kad šio pasaulio pirklys ir nenuilstantis ieškotojas yra ne žmogus, o pats Dievas. O paslėptas lobis ir brangusis perlas esame mes – visa žmonija ir angelai, kiekviena siela, net ir labiausiai dvasinėje tamsoje pasiklydusi.
Kai Jėzus sako, kad ieškotojas „parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą“, jis pranašauja savo kryžiaus auką: palieka dangiškąją šlovę, visiškai nusižemina ir atiduoda gyvybę. Svarbiausia teologinė detalė – jis nusiperka visą dirvą. Ne išvalytą, idealų šventųjų lopinėlį, o visą kūriniją su jos klaidomis ir skausmu.
Tai liudija apie absoliučią ir nekintamą kiekvieno žmogaus vertę Dievo akyse. Žmonija nėra sugadinta nepataisomai. Net jei siela yra giliai paslėpta po nuodėmės purvu – kaip lobis dirvoje, – jos esminė vertė neišnyksta. Dievas įžvelgia šį giluminį grožį kiekviename asmenyje: jis mato lobį, dieviškąjį paveikslą, paslėptą net labiausiai aptemdytoje ir nuo jo nutolusioje sieloje.
Pirklys ieško gražių perlų, bet randa vieną ir už jį atiduoda viską. Šis išskirtinumas reiškia, kad kiekviena siela yra nepakartojamas perlas Dievo akyse – ne masė, ne statistika. Tai asmeninė Dievo meilė kiekvienam, išreikšta iki galo.
Šiame palyginime aiškiai pabrėžiamas džiaugsmas. Išganymas nėra šaltas juridinis sandoris, bet džiaugsmingas veiksmas. Jei Dievas yra begalinė Meilė ir Džiaugsmas, ar jis galėtų visiškai džiaugtis, jei dalis jo kūrinių pražūtų amžiams? Dievo laimė yra nesuderinama su amžina bet kurios sielos praraja.
Žmogus renkasi laikiną blogį tik todėl, kad klaidingai mano, jog tai atneš jam laimę. Tai nėra tikroji laisvė – tai iliuzija ir dvasinė liga. Jei esate ištroškę dykumoje ir jums pasiūlo tyro vandens arba nuodų, pasirinkti nuodus būtų ne laisvės aktas, o pamišimas. Dievas neištrina laisvos valios – jis išgydo mūsų protą, kad mes patys laisvai pasirinktume jį.
Tad svarbiausia Evangelijos žinia – ne ta, kad mes turime atrasti ir nuolat ieškoti Dievo, o ta, kad jis pats jau ieško kiekvieno iš mūsų – su džiaugsmu bei begaliniu švelnumu. Ir nesiliauja, kol neranda.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Bronius iš Veršių:
