Šių metų vasara Zyplių dvare karšta visomis prasmėmis. Lukšių kultūros centro direktorė Daiva Bukšnienė stebisi: „Kokie lankytojų srautai! Koks įtemptas darbas! Po 200 ekskursantų praeina savaitgaliais.“ Zyplių dvaro apžiūrėti atvykę turistai turi galimybę susipažinti ir su čia eksponuojamomis parodomis, kurių tiek daug, kad darbuotojai nespėja jų kabinti, o kai kurios turi palaukti ir savo eilės.

Lukšių kultūros centro renginių organizatorė-parodų kuratorė Rima Bakienė neslėpė, kad norint pakabinti kitą parodą dažnai tenka tartis su ankstesnės autoriais. Tad ekspromtu šiandien niekas nevyksta – parodų ekspozicijos į eilę rikiuojamos net kitiems metams. Pavyzdžiui, buvo susitarta su šakiete Indre Siaurusevičiūte, kad jos personalinė paroda „Gijos“ savaitei užleistų vietą žymaus tapytojo Anatolijaus Baratynskio, kilusio iš Ufos (Rusijos Federacija), tačiau beveik tris dešimtmečius gyvenančio ir kuriančio Izraelyje, paveikslams. Į mūsų kraštą jį pakvietė menininkų plenerų organizatorė, kaunietė tapytoja Irena Mikuličiūtė-Mika.

Zyplių dvare praėjusią savaitę buvo eksponuojama jo ankstesnių grafikos darbų paroda „Artefaktai“. Eksperimentuoti mėgstantis dailininkas kuria savitu stiliumi ir tuo išsiskiria iš kitų menininkų ne tik tapydamas akvarele ar aliejiniais dažais, bet ir kurdamas grafikos darbus. Iš kelionių parsivežtas nuotraukas A. Baratynskis peržiūri ir iš keleto skirtingų kelionių gali sukurti vieną paveikslą. Pavyzdžiui, nufotografuotą karalienės pasivaikščiojimą Londono parke jis perkėlė į Budapešto karalių rūmus, pritaikė keletą iš Vokietijos parsivežtų fotografijų smulkmenų ir taip gimė vientisas juodai baltas paveikslas „Karalienės išėjimas“, kurį pabaigė pieštuku pridėdamas norimų detalių, linijų ir visko, ką tuo metu sukūrė vaizduotė. Kad šie originalūs darbai nesusigadintų, menininkas įsigudrino eksponuoti geros kokybės jų fotografijas.  

A. Baratynskis neslėpė, kad grafikos darbus kuria tik kokį šešetą metų. Rusijoje pradėjęs tapyti akvarele, Izraelyje ėmė dirbti kitomis technikomis: piešti aliejiniais dažais, eksperimentuoti, nes nemėgsta piešti iš natūros. Pasak jo, sunku nustatyti, kiek laiko užtrunka sukurti vieną ar kitą kūrinį, nes vieną darbą gali užbaigti per dieną, o kitą tapyti mėnesiais arba pamiršti sandėliuke ir tik po kurio laiko prisiminus pabaigti. Belieka tikėtis, kad šį menininką pažinę mūsų kraštiečiai jo įspūdingais darbais kitą kartą galės pasidžiaugti ilgiau nei vieną savaitę.

Kitoje salėje eksponuojami drožėjo Kazimiero Martinaičio iš Garliavos medžio darbai labai tiko prie Andriaus Bieliuko kryžių, įamžintų fotomenininko Vido Venslovaičio nuotraukose. Šimtmečio proga kūrėjas dovanojo Lietuvai ne tik penkiolikos žymiausių mūsų šalies žmonių, tarp kurių Dalia Grybauskaitė, Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus, Vytautas Landsbergis, Maironis ir kt., bet ir dvidešimties Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų veidus. Elitas gimė iš skroblo, o signatarai – iš klevo. Juos drožėjas sukūrė per 20 dienų.

Labai kukliai save pristatęs menininkas be ilgų įkalbinėjimų Zyplių dvare paliko ir savo įspūdingiausius miniatiūrinius darbus. Tarp jų – 7,5 mm dydžio rūpintojėlis rekordininkas. Tad nedrožti ir nestebinti garliaviškis negali. Kartu su kolega Adolfu Teresiumi – tikru savo srities asu – bei dar trimis bendraminčiais ėmėsi drožti Lietuvos himną, kurio vienas žodis bus net 3 metrų.

Visa Martinaičių šeima itin tikinti, tad nieko stebėtino, jog didžiausia kūrėjo darbų dalis sukurta būtent bibliniais, religiniais motyvais. Parodoje galima pamatyti neseniai baigtus drožinėti kryžiaus kelio epizodus. K. Martinaitis jau nebesuskaičiuoja, kiek jo rankų darbo kryžių stovi Kryžių kalne (vienas iš jų net 8 metrų aukščio, o „kryželka“ – 3 metrų skersmens). Keliaujant po Lietuvą, drožėjo rūpintojėlių, koplytstulpių galima išvysti daugelyje vietovių.