XIX a. pradžioje pastatyta medinė Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia dar visai neseniai buvo avarinės būklės, tačiau jos išorę imtasi remontuoti valstybės biudžeto lėšomis. Šiuo metu bažnyčioje pluša ir restauratoriai, mecenato Arūno Tarnausko dėka naujam gyvenimui prikeliantys XIX a. antrojoje pusėje ant bažnyčios lubų nutapytą paveikslą, kuriame pavaizduotas Jėzus Alyvų kalnelyje.
Restauracija – ir menas, ir mokslas
Įžengus į tyloje ir prieblandoje skendinčią Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią išvystame itin retą reginį: šventovės viduryje stovi aukšti pastoliai, o jų viršuje – nedideli, vienintelį ryškiai apšviestą objektą tapančių merginų siluetai. Mus pasitikusi sienų tapybos restauratorė Indrė Valkiūnienė pusbalsiu pradeda pasakoti šio objekto atradimo istoriją.
„Prieš keletą metų buvo ruošiamas projektas rekonstrukcijai, kuri dabar padaryta – fasadas sutvarkytas, sienos, stogas pakeistas. Prieš rengiant tokius projektus dažniausiai kviečia mus, kaip sienų tapybos restauratorius, arba polichromijos tyrėjus, kad nepažeistų vertingos tapybos. Mes ištiriam, kur ji yra ir ko nereikėtų liesti. Ką randame, fiksuojame tyrimų ataskaitoje. Taip ir atrasta ši tapyba“, – sako I. Valkiūnienė.
Specialistės teigimu, manoma, jog paveikslas nutapytas XIX a. antrojoje pusėje arba pabaigoje profesionalaus dailininko, kurio tapatybė kol kas nežinoma.
„Bažnyčia statyta 1814 m., konsekruota 1822 m. Šita tapyba jau atlikta ant antro sluoksnio, tai reiškia, kad ne po pastatymo, kad ne XIX a. pradžioje, jau vėliau. Pagal stilistiką ir kitus dalykus sprendžiame, kad tai turėtų būti XIX a. antra pusė arba pabaiga. Matosi, kad atlikta profesionalaus dailininko. Jis turėjo būti pakviestas čia, į Ilguvą, matyt, pačių dvarininkų iniciatyva. Kartu su paveikslu buvo ir bažnyčia ištapyta“, – kalba restauratorė, pridurdama, jog kūrinio gimimo laikotarpio nustatymo procesas, nors pašaliečiams ir skamba mistiškai, tačiau nėra itin sudėtingas.
„Turim pastatymo datą, sluoksnių eigą ir skaičiuojam, derinam su istoriniais faktais, įrašuose randamais faktais, kuriuo laikotarpiu atlikti remontai. Restauravimas yra ir menas, ir mokslas. Mes patys esame baigę Dailės akademiją, tačiau mums padeda chemikai tyrėjai, kurie specializuojasi restauravimo srityje – jie atlieka medžiagų tyrimus, padeda pasirinkti metodikas, kaip restauruoti. Šalia reikia ir istorijos – turi žinoti kontekstą, nustatyti laikotarpį“, – sako ji.
Tam, jog darbai vyktų efektyviai, reikia pajėgumų, gausios ir profesionalios komandos. Anot I. Valkiūnienės, dažnai bažnyčios nešildomos, tad restauratoriai yra riboti laike, darbus gali vykdyti tik šiltuoju sezonu.
„Vasara, šiltasis metų laikas yra labai brangus, tik jo metu mes galime padaryti didžiąją dalį darbų. Metėme visas jėgas, kad efektyviau, greičiau padarytume šiuos darbus. O darbas iš tikrųjų sunkus – atidengti aliejinius uždažymus, nuskusti dažus, nepažeidžiant tapybos, yra labai sudėtinga. Tą padarėme per tris savaites ir tik todėl, kad mūsų daug ir žinom, ką darom. Dabar jau vyksta retušas, spalvinis papildymas netekčių, nedidelių ištrupėjusių vietų. Iš principo pats paveikslas gerai išlikęs, gražiai nutapytas“, – aiškina restauratorė.
Nors restauratorių įmonė „Opus Optimum“ šioje sferoje darbuojasi ne vienerius metus, tačiau I. Valkiūnienė sako, jog bene pirmą kartą tenka susidurti su atveju, kai restauracijos darbus finansuoja privatus asmuo.
„Ilguvos bažnyčiai pasisekė, kad atsirado geri žmonės, kurie panorėjo padėti – toks mecenavimas Lietuvoje labai retas. Dažniausiai darome darbus arba biudžeto lėšomis valstybinės reikšmės objektuose, arba įvairių Europos fondų lėšomis ir t. t. Privačios paramos praktiškai nebūna, tad šis atvejis labai įdomus, labai džiugina“, – kalba moteris.
Džiaugsmo neslepia ir užsukęs, vos prieš savaitę Ilguvos parapiją savo žinion perėmęs kunigas Eugenijus Naujalis: „Per mano darbo praktiką, per 33-ejus metus pirmas toks atvejis. Kad uždažytų, tai taip, esu susidūręs. Kiek žinau, sovietiniais laikais buvo liepiama uždažyti. Kartais kunigai saugodami tik užtepdavo, nieko nenuskusdavo. Paimkime Lukšių bažnyčią, ten irgi uždažyta, atidengti tuos paveikslus didelių pinigų reikėtų.“
Mecenatystės prasmė
Vívat nostra cívitas, Maecenátum cáritas, Quae nos hic protegunt! (liet. – Tegyvuoja mūsų miestas, Mecenatų dosnumas, Kuris mus čia saugo!) – eilutės daugelyje Europos universitetų giedamo, viduramžiais sukurto studentų himno „Gaudeamus igitur“. Jos iliustruoja ne ką kita, o mokslo ir meno klestėjimui prielaidas sudariusios mecenatystės reikšmės suvokimą, dėkingumą ir pagarbą. Sena, gili mecenatystės tradicija pasiekė ir šias dienas – pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
„Kažką gero turime padaryti tėviškei. Mirus mamai supratau, kad ryšys su šia vieta trūksta, o ten gi šaknys. Ilguvoje aš krikštytas, ten palaidoti mano tėvai – visi svarbūs gyvenimo momentai susiję su šia parapija, šia bažnytėle. Galvojau, kad kažką reikia su tuo daryti. Šeima tam pritarė – čia mūsų visų reikalas, ne mano asmeninis“, – pasiteiravus, kaip pribrendo idėja finansuoti paveikslo restauravimo darbus, pasakoja A. Tarnauskas.
O šis laukas Tarnauskų šeimai – toli gražu nenaujas ir nesvetimas. Pasak verslininko, jo žmona Lina Tarnauskienė studijavo meno istoriją, be to, su paveldo klausimais jau kone dešimtmetį susiduriama Zyplių dvare.
„Turim bendravimo patirtį su Paveldo departamento specialistais, tad kreipėmės, klausėme, ką Ilguvoje galima padaryti, kuo galėtume prisidėti. Jie sako, toks labai geras momentas – vyksta išorės darbai, bažnyčios vidus ištirtas, yra medžiaga, joje numatyta atlikti visą eilę darbų, yra ir toks neaiškus paveikslas, bet neturime finansavimo. Tuomet įvyko susirinkimas, dalyvavo paveldo žmonės, dekanas, tyrimus atlikę restauratoriai. Jie papasakojo situaciją ir paaiškėjo, kad tai ir yra tai, ko reikia, ko mes norėjome. Visi už!“ – džiaugiasi verslininkas, pridurdamas, jog paaukoti pinigai nebūtinai bus skirti vien paveikslo restauravimo išlaidoms padengti.
„Parapija su tais pinigais galės dalyvauti kompensavimosi projektuose, manau, kad jie kelis kartus juos panaudos, galės daug daugiau darbų nuveikti, nei mes apmokėsime. Gaunasi tęstinumas. Kitas dalykas – apimtis vidaus darbų projekto pakankamai didelė yra, gal kažkam bus pavyzdys, kažką sužadins, kad ir aš galiu, ir aš noriu“, – sako A. Tarnauskas, entuziastingai patikindamas, jog geri darbai – užkrečiami, o ypač, kai išauga į didelius, gražius dalykus.