Iš Šakių kilęs poetas Tomas Vyšniauskas sako, kad eilėraštis ateina pats – tereikia jį išgirsti ir perduoti. Prieš mėnesį, minint Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, bibliotekoje jam įteikta Jono Augustaičio statulėlė „Raidė A“. Kalbamės apie kelią į poeziją, kūrybos procesą, santykį su skaitytoju ir tai, kokią vietą šiandieniniame pasaulyje užima eilėraštis.
Esate šakietis, nors gyvenate ir kuriate Kaune. Kiek tekstuose likę gimtųjų Šakių?
Pirmiausia mintyse iškyla šv. Mergelės Marijos statulėlė Šakių senosiose kapinaitėse. Ji apsigyvenusi viename mano eilėraštyje. Netiesiogiai eilėraščiuose gyvena ir rūkantis dėdė Romas, ir transformatorinėje vario laidų ieškantis Regimantas, ir mergos, už namo šokančios repą pagal „Savage“ muziką, ir mirusi mama, ir tėčio demencija, ir meilės (laimingos, dažniau – ne). Žodžiu, visa tai, kas nusėdo prisiminimų dulkėse, bet vis tiek gerklas kutena ir bures kelti ketina. Kaip tas aprūdijęs skardinis laivas smėlyje greta vaikystės daugiabučio.
Į poeziją įžengėte brandesniame amžiuje. Kaip tai įvyko ir ar tai keičia kūrybos svorį?
Manau, kad brandesnė kūryba turi kitokią raišką ir nevienareikšmišką reiškinių vertinimą. Nors sukauptos patirties ir ankstyvųjų primityvesnių bandymų įtaką eliminuoti sunku, objektyvo, per kurį stebimas pasaulis, ryškumą reguliuoja jau padiržusi ranka. Parinkdama žiūros kampą, interpretacijas, išeitis, išvaduotas iš naivumo (pastarasis dažnai sąlygoja paprastesnį, poliarizuotą reiškinių grupavimą). Tai, kas jaunystės maksimalizmui atrodo tik juoda ar balta, pamažu įgauna pilkšvų atspalvių. Man asmeniškai atsirado akstinas gilintis į priežastis užuot graudenantis dėl rezultato. Paukštuko, tupinčio narvelyje, vaizdas yra jautrus. Bet man dar įdomiau, kodėl tas paukštukas iš narvelio paleistas į jį vėl sugrįžta.
D. Pavalkio nuotr.
Studijavote verslą ir finansus. Ką tokia patirtis duoda poetui?
Supratimą, kad poezija yra nuostolingas reikalas. Taip pat laisvę užsiimti kita veikla, užuot desperatiškai medžiojus metaforos paukštę. Jos juk nesuvalgysi iškepęs.
Viename interviu esate sakęs, kad poetas tarsi paštininkas, perduodantis žinią skaitytojui. Kokia šiandien poeto misija?
Kol dar paštomatai neišstūmė į nebūtį pašto poskyrių, paštininko alegorija vis dar galioja. Kai išstums, ko gero, reikės tapatintis su mikroautobusiuku ar konteineriu. Iš tiesų tai yra bandymas apibrėžti poeto veiklos ribotumą eilėraščio užgimimo procese. Esu įkvėpimo teorijos poezijoje šalininkas. Manau, jog eilėraštis kaip toks egzistuoja kažkur pats savaime, o menininkas yra tik tarpininkas tarp žinios ir jos gavėjo.
... tai poezija yra lyg ir dialogas? Su kuo šis dialogas vyksta?
Komunikacijos aspektas kūryboje itin svarbus. Kaip ir gyvenime. Šiam leitmotyvui iš esmės paskirtas visas mano trečiasis eilėraščių rinkinys „Vokais išvirkščiais“. Žmogui labai svarbu užmegzti kontaktą su kitais žmonėmis, su savimi, su pasauliu. Ryšys su aplinka dažnai apsprendžia integravimosi į pasaulį komplikuotumo laipsnį. Kitaip tariant, įsiprasminimo sėkmę. Arba ne. Kartais yra tik šauksmas, žinutė skrieja be adresato. Būna, kad nei pašto karveliai, nei dūmų signalai, nei snapčato žinutės nepadeda.
Kūryboje toji komunikacija yra dvipusė: viena vertus, poetas turi užmegzti kontaktą su kūriniu, kita vertus, perteikti tą žinutę pasauliui, surasti ryšį su skaitytojo vidiniu pasauliu. Ir viena, ir kita nėra lengvos užduotys. Ypač turint tikslą pasakyti nebanaliai.
Poetas, literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas. M. Patašiaus nuotr.
Kaip pajuntate, kad eilėraštis jau atėjo?
Spontaniškai. Iš pradžių įlenda į galvą kokia įkyri frazė. Kartais aplinkos vaizdelio iššaukta, kartais tiesiog dingtelėjusi įdomi mintis. Vėliau prie jos lipdosi karkasas, dažnu atveju minčių srautu, paskatintu tos pirmosios frazės. Gana nevalingai. Vėliau kiek šlifuoju, įžeminu. Ir, žiūrėk, išlydis. Arba besmegenis. Vienu atveju iki degėsio, kitu – iki balutės.
Bet būna sausrų, kai nei mūzos, nei žodžiai nebeateina?
Čia juk ne apie mūzas pūstomis lūpomis ir trumpais sijonais kalbame? Ir ne apie kūrybos dvasią permatomais laumžirgio sparnais? Būna tų sausros periodų. Būna gaila, kad nesirašo. Bet iš kailio nesineriu: nesitaškau šampano purslais, netrupinu parmezano gabalėlių, nešoku aplink laužą išsidažęs karo spalvomis. Tiesiog laukiu, kol eilėraštis pats atskris. O jei neatskris, tai gal ir nereikia. Tada nuspręsiu, kad išsakiau viską, ką tuo metu norėjau pasakyti...
Poezija šiandien tampa nykstančia grožinės literatūros rūšimi. Ar poetui svarbus skaitytojų skaičius?
Šiais laikais visuomenė renkasi tiek lengvesnius tekstus, tiek ir lengvesnį vaizdinį turinį. Spėčiau, kad dėl visko kalti du reiškiniai: visų pirma – išaugusi gyvenimo sparta, antra – informacijos gausa. Poezija mėgsta tylą, susimąstymą, lėtumą. Ką gi čia mąstysi, kai draugas kviečia prisijungti prie serverio geiminti robloksą. Juk reikia gaudyti tas tuščias kalorijas, tas spragsinčias dopamino kibirkštis. Jei kalbame apie masiškumą, tai eilėraštis išgyvena ne pačius geriausius metus. Pastebimas poezijos nišiškumas. Kalbu ne tik apie savo eksperimentinius tekstus. Yra juk labai kokybiškos, suprantama kalba parašytos poezijos, kuri galėtų būti priimtina masėms. Bet, matyt, dabar nemadinga. Mados turi savybę keistis. O tas skaitytojas, kuriam surezonuoja eilėraštis, yra labai brangus autoriui.
Tai gal poezija turėtų reaguoti į šiandienos įvykius? Ar vis tik daugiau kalbėti apie universalius dalykus?
Šiuo metu esu universalizuoto teksto šalininkas. Nežinau, kas bus po keleto metų. Gal imsiu aprašinėti politikių rankinukų spalvą, šiukšlių išvežimo kainas ar statistinį vieno drono sukeliamų mirčių vidurkį. Šiaip nevengiu įpinti nūdienos aktualijų ir į dabartinius savo tekstus. Kasdienybės įtampų atspindžių jausenoje ir kartu kūryboje neįmanoma išvengti. Vis dėlto stengiuosi tekstus išlaisvinti iš konkretaus laikotarpio ar vietovės gniaužtų. Gal ims kas ir išgirs po daugelio metų. Ir prisitaikys sau. Čia ir yra metaforos galia – paversti eilėraštį adaptuojamu produktu.
Asmeninio archyvo nuotr.
O ką patartumėte jaunam poetui?
Galėčiau patarinėti, jog vengtų banalybių, klišių, padėvėtų frazių, archajiško skambesio, galėčiau patarinėti, jog domėtųsi šiuolaikine literatūra nepamiršdami klasikų, galėčiau patarinėti, kad nerimuotų tų pačių kalbos dalių, galėčiau skatinti universalizuoti tekstą, kad jis būtų ne tik savam stalčiui įdomus. Bet to nedarysiu. Patarčiau: priimkite kaip dovaną. Na, tą atėjusį eilėraštį. Juk be galo smagu gauti dovanų. Ir jomis dalintis. Supakuokite ir paleiskite į vėją. Gal kažkas ims ir suras. Ir pasaulis suksis kaip sukęsis. Tik truputėlį šviesiau.
Galiausiai norisi paklausti – ką reiškia būti pagerbtam už gimtosios kalbos puoselėjimą savame krašte?
Manau, kad kūrybos ar veiklos įvertinimas svarbus kiekvienam menininkui ir/ar, plačiąja prasme, žmogui. Žinoma, galima užsiimti poziciją, kad menas egzistuoja ir be apdovanojimų, kad eilėraščiui nesvarbu premijos ir regalijos. Iš tiesų kūriniui, ko gero, svarbiausia atrasti kelią į skaitytojo širdį. Bet autoriui bet koks įvertinimas yra ir paskata kurti, ir jo veiklos pateisinimas, ir įpareigojimas nenuvilti apdovanojimo vardo. Ypač turint galvoje poezijos nišiškumą, kuomet literatūrinės vertės neišmatuosi tiražo dydžiu. Gauti „Raidę A“ vietovėje, kurioje augau, yra dar maloniau, mat liaudies išmintis byloja „savam krašte pranašu nebūsi“ – kai kas gal dar atsimena mane ir su murzina kelnių klešne, ir su snargliu panosėje, ir su riebaluotais plaukais ar spuogu ant smakro. Didžiąją savarankiško gyvenimo dalį praleidau Kaune, bet visada smagu grįžti į gimtuosius Šakius. Esu labai dėkingas, kad ir Šakiai mane prisimena.
O kalbos plastika man kūryboje yra itin svarbi – lietuvių kalba labai gerai pasiduoda įvairialypiškumui, žodžių žaismei, interpretacijos laisvei. Kartais gali atrodyti, jog savoj kūryboj kalbos galimybių ribas testuodamas užribyje palieku teksto idėją. Nepalieku. Labiau paslepiu. Juk žodis „varpa“ savyje talpina daug daugiau prasmių nei koks vulgarusis „bybys“...
Eduardas iš Griškabūdžio:
