Pirmadienio vakarą Šakių kultūros centre sunku buvo rasti laisvą vietą. Susitikimai su autoriais traukia todėl, kad juose knyga tarsi atgyja, o skaitytojai turi galimybę užmegzti gyvą ryšį su jos kūrėju. Tokią neeilinę progą pabendrauti su žurnaliste, televizijos laidų vedėja, prodiusere, o dabar ir biografinės knygos „Pelynų medus“ autore Edita Mildažyte šakiečiams dovanojo Šakių viešoji biblioteka.
Jau nuo pirmų susitikimo minučių tapo aišku, kad tai nebus tradicinis knygos pristatymas. Vakaras virto pokalbiu be scenarijaus, smagiai improvizuojant, gyvai reaguojant. Prie to labai prisidėjo ir renginį moderavęs Saulius Pilinkus, kuris ir šmaikštavo, ir provokavo, o kartais net pats tapdavo istorijų dalimi. Priminęs knygos pradžią, pažymėtą teismo epizodu, jis juokais įvardijo ir savo paties titulą – „sugyventinis, norintis būti vadinamas mylimuoju“. Norui buvo lemta išsipildyti – jųdviejų keliai galiausiai susijungė santuokoje. Nors S. Pilinkus knygos pristatymus moderuoja ne visuomet, žmoną jis lydi beveik į visus susitikimus. Tačiau vakaro ašis, žinoma, buvo pati E. Mildažytė ir jos pasakojimai, kuriuose sutilpo viskas: linksmi prisiminimai, skaudūs išgyvenimai, lemtingi pasirinkimai, o kaipgi be kultinių televizijos laidų, kitų prasmingų projektų...
„Aš šitos knygos nerašiau – ją užrašė žurnalistė Jūratė Ražkovskytė“, – prisipažino autorė, pridurdama, kad jos gyvenime daug kas vyksta spontaniškai. Todėl ir ši knyga – ne išimtis. Nors pasiūlymų rašyti biografiją būta ne vieno, apsispręsti paskatino tinkamas laikas: „Man šešiasdešimt metų – ko bijoti?“ Knyga gimė iš drąsos ir noro papasakoti.
„Mano gyvenime buvo tokių gražių dalykų, kad būtų nuodėmė jų nepapasakoti“, – sakė viešnia, tačiau už kiekvienos sėkmės, pasak jos, slypi virtinė nesėkmių, klaidų, nusivylimų.
Pilnutėlė salė Šakiuose patvirtino tai, ką jau liudija ir kiti miestai – skaitytojus į Editos Mildažytės knygos pristatymus traukia autorės atvirai pasakojamos patirtys, kuriose jie atpažįsta save. D. Pavalkio nuotr.
Knygos skaitomumą ir anšlaginius susitikimus įvairiuose miestuose ir miesteliuose, regis, lemia paprastas, bet retas dalykas – atviras, nesumeluotas pasakojimas, kuriame skaitytojai atpažįsta save ir savo patirtis.
„Tas mano atvirumas nėra iki durnumo ir nėra vardan paties atvirumo“, – kalbėjo autorė.
Tačiau šiandien, kai, jos žodžiais, „visi vieni kitiems meluoja“, sąžiningumas tampa vertybe: „Kai negali būti atviras apie kitus, lieka būti atviram apie save.“ 
D. Pavalkio nuotr.
Pati autorė pripažino tokio atgarsio po knygos išleidimo nesitikėjusi: „Jei būčiau žinojusi, kad tiek moterų atpažins save, gal būčiau parašiusi ir anksčiau.“ O apie gyvenimą E. Mildažytė kalba taip pat paprastai, kaip ir gyvena – be romantizavimo: „Aš labai seniai neturiu svajonių – turiu tik planų, o veikimo principas čia paprastas: imu ir darau.“ Šis požiūris lydėjo ją ir karjeroje. Dešimtys projektų, iš kurių, kaip sako viešnia, tik keli tapo sėkmingi.
„Tų nesėkmingų laidų jūs net neatsimenat“, – šypsojosi ji, tačiau išskyrė „Bobų vasarą“, „Bėdų turgų“, „Lietuvos kolumbus“. Kai kurios laidos gimė nelengvu laikotarpiu – Lietuvai išgyvenant socialinius lūžius.
„Negalėjau pakeisti visko, bet tamsai išsklaidyti pabandžiau uždegti bent degtuką“, – sakė viešnia ir tarsi savaime pokalbį tęsė įpindama asmeninio gyvenimo detalių.
E. Mildažytės vaikystė prabėgo mūsų kaimynystėje – Marijampolėje pas senelius. Būtent čia susiformavo jos ryšys su Suvalkija – „man čia viskas aišku ir pažįstama“. Ir tas ryšys gyvas iki šiol, todėl įtaigiai nuskambėjo jos pasakojama kurioziška istorija apie kelionę į Žvirgždaičiuose vykusį Antaninos Liorentaitės garbei skirtą renginį. Paklydus, o namuose palikus telefoną, susiorientuoti buvo nelengva, todėl kelias nuvedė į Vilkaviškį, pas gimines, tad į suplanuotą renginį ji atvyko jau gerokai pavėlavusi. 
D. Pavalkio nuotr.
Viešnia prisipažino, kad dar prieš susitikimą jai buvo smagu išgirsti šakiečių prisiminimus: vieni prisipažino žiną, kuriuo Šakių adresu yra gyvenusi jos mama, kiti minėjo pažinoję tėvą. Ne mažiau artimas jai ir pats Suvalkijos peizažas – lygumos, vienišos, pavargusios sodybos su pora medžių ir šuliniu. Jos sutuoktinis čia nepraleido progos prisiminti šmaikščią asmeninę istoriją. Sako, iš pradžių jis dar bandęs kritiškai vertinti Editai brangią Marijampolę, tačiau iš jos iškalbingo žvilgsnio suprato, kad jos ryšys su šiuo kraštu kur kas gilesnis nei galima įsivaizduoti. Nuo tada į kiekvieną klausimą „O kaip tau šita lygumėlė ar vienišas namelis vidury laukų?“, jis nedvejodamas atsako: „Nuostabu!“
Kad jųdviejų pora dera, buvo akivaizdu jau susitikimo metu, todėl E. Mildažytei prabilus apie santykius, jos žodžiais neabejojai.
„Man sudėtinga gyventi vienai... Nesuprantu ir tų moteriškų draugysčių, nors širdingų draugių, žinoma, turiu“, – prisipažino ji ir taikliai palygino žmogų su dvigeldžiu moliusku. Juk kai viena geldelė nulupama, moliuskas tampa kur kas labiau pažeidžiamas... Todėl jai svarbu „labai sąžiningi ir gilūs“ santykiai. O paprašyta prisiminti jaunystę, E. Mildažytė nestokojo humoro: „Jaunystėj stengiausi įrodyti, kad esu protinga, o dabar – kad graži.“
D. Pavalkio nuotr.
Susitikimui skirta akademinė valanda, žinoma, neprailgo – priešingai, prabėgo per greitai. Smalsumas nugalėjo laiką, juk taip norėjosi paklausti pačios autorės. „Kodėl pelynas ir kodėl medus?“ – iš publikos teiravosi bibliotekininkė Rūta Višinskaitė. Atsakymas, pasak E. Mildažytės, paprastas, bet kartu ir labai gilus.
„Čia kaip su dilgėlių šilku, – šyptelėjo ji ir pridūrė: – Bitės iš karčiausių pelynų suneša saldžiausią medų“, primindama, kad net sunkiausiose patirtyse slypi šviesa, o „tikri, geri, iš širdies santykiai buvo ir bus visada“. Šios mintys buvo palydėtos ovacijomis stovint.
D. Pavalkio nuotr.
Viešnia neskubėjo atsisveikinti, skyrė laiko bendravimui, autografams, bendroms nuotraukoms. Labai taikliai tą vakarą nuskambėjo knygą apibendrinanti autorės mintis: „Kviečiu jus į pasimatymą jums patogiu laiku – jūsų namuose.“ Ir, sprendžiant iš pilnos salės, šakiečiai šį kvietimą jau buvo priėmę kur kas anksčiau nei jis nuskambėjo garsiai...
Eduardas iš Griškabūdžio:
