Balandžio 8 d. Zanavykų muziejų papildė du išskirtiniai eksponatai iš Lukšių krašto – restauruota kraitinė spinta ir komoda. Už vertingų naujų eksponatų slypi ne tik senojo amato grožis, bet ir šeimos istorija, kuri bendromis pastangomis nenuėjo užmarštin.
Baldus muziejui dovanojusi lukšietė Elena Jankūnienė pasakoja, kad jie ilgus metus stovėjo šeimos sodyboje. Spintą į namus atsivežė giminaitės sužadėtinis. Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad baldai pastaraisiais metais liko stovėti tik kaip nebylūs istorijos liudininkai. Jaunesnė karta savo namuose, atvira E. Jankūnienė, tokiems baldams jau retai kada randa vietą.
„O mums lyg ir iškada buvo per kaminą paleisti“, – kalbėjo lukšietė.
Taip senieji šeimos baldai ir atsidūrė muziejuje. Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė taip pat prisiminė šios istorijos ištakas. Sako, kad baldai muziejininkų akį patraukė visai netikėtai – į sodybą buvo vykta ieškoti visai kitų eksponatų.
„Tačiau būtent tokiose situacijose dažniausiai ir atsiveria tikrieji lobiai, o žmonės dažnai būna vos per žingsnį nuo muziejinių vertybių išmetimo, neįvertina turimų daiktų vertės, nors šie gali būti reikšmingi ne tik šeimai, bet ir visam kraštui. Tačiau profesionalo akis greitai pamato daikto unikalumą“, – pasakojo R. Vasaitienė, pridurdama, kad 100 metų senumo eksponatas yra didelė vertybė.
D. Pavalkio nuotr.
Tačiau tokie radiniai muziejui visada reiškia ir iššūkius. Baldai buvo stipriai pažeisti: medieną buvo išgraužę kenkėjai, trūko detalių, konstrukcija nestabili, todėl jų nebuvo galima nei eksponuoti, nei saugoti.
„Nepigus restauravimo malonumas“, – su šypsena pripažino R. Vasaitienė, pabrėždama, kad baldų restauravimas šįkart finansuotas muziejaus lėšomis. Vis dėlto, anot jos, radus vertingą eksponatą, jo atsisakyti negalima, reikia gelbėti.
Restauratorius Tadas Baukus, su kuriuo muziejus bendradarbiauja jau kurį laiką, pasakojo, kad didžiausias iššūkis buvo ne spintos išorė, o paties baldo išgelbėjimas.
„Spintą pirmiausia reikėjo sustatyti į visumą – tik sutvirtinus konstrukciją buvo galima imtis smulkesnių darbų: drožybos, dekoratyvinių elementų atkūrimo“, – pasakojo jis, pabrėždamas, kad tai vienetinis, meistro rankų darbo baldas, turintis savitą braižą ir ornamentiką.
Vienas įdomiausių atradimų restauratoriaus laukė už spintos veidrodžio – ten rastas laikraščio „Ūkininko patarėjas“ numeris. Tokie radiniai vertingi tuo, kad leidžia tiksliau nustatyti baldo amžių. Šiuo atveju – 1929 metus.
„Jeigu randame, tai ir paliekame“, – pasakoja T. Baukus, paaiškindamas, kad autentiškumas svarbesnis nei noras eksponatą patobulinti.
Be to, spintoje aptikta ir sumaniai įrengta slėptuvė. Tokie sprendimai anuomet nebuvo reti, o ir pati E. Jankūnienė pasakojo tikrą istoriją, kaip spintoje įrengta dviguba ertmė išsaugojo šeimos santaupas, kai po namus bandė suktis ilgapirščiai.
D. Pavalkio nuotr.
Restauruota spinta ir komoda muziejuje gyvens naują gyvenimą. Įkurdintos zanavykiškos stubos ekspozicijoje, tikina muziejininkės, neliks tuščios – ten suguls kraitiniai daiktai, atkuriant autentišką senosios buities vaizdą. Pasak muziejininkų, tokie eksponatai svarbūs ne tik kaip daiktai, bet ir kaip pasakojimai – apie žmones, jų gyvenimus, pasirinkimus ir laikmetį.
Pernai tas pats restauratorius su kolega muziejuje dirbo prie kito objekto – atnaujino XX a. pradžios roges, taip pat tapusias vertingu muziejaus eksponatu.
Eduardas iš Griškabūdžio:
