Patekti į menininko dirbtuves – privilegija. O atsidurti jose prieš pat parodos atidarymą, kai viskas dar nenublizginta, nesurežisuota, bet tikra ir gyva, – beveik intymi patirtis. Čia kūryba juntama kone fiziškai: sienose, grindyse, dažų tūbelėse… Drobės kalba, o viską lyg aukščiausios prabos parodų kuratorė stebi juoda katė Pranė.
Su tapytoju Vytautu Kaunu susitinkame jo sodyboje. Iki parodos „Šviesos tiltai“ atidarymo buvo likusios vos kelios dienos. Gegužės 16-ąją Vytauto ir Linos Kaunų galerijos durys atsivers žiūrovams. Bus jaudulio, pašmaikštavimų jam pridengti, sveikinimų, ilgų pokalbių ir tylių, labai asmeniškų kiekvieno lankytojo tiltų į meną, o gal ir į save patį.
V. Kauno kūrybinės dirbtuvės dar visai naujos, statytos paties rankomis ir prisiglaudusios prie namo. Čia laikas teka kitaip. Kartais, sako Vytautas, erdvę užpildo dramatiški Tomo Waitso kūriniai, kartais – Janis Joplin balsas. O kartais lieka tik tyla. Pastarajai tą vakarą vietos nebuvo daug... O temstant buvo galima pajusti, kokia galinga yra šviesa ir kaip skirtingai jos buvimas bei nykimas atveria paveikslus, spalvas, vis iš naujo kuria kitą nuotaiką. Naujausi kūriniai sukabinti ant didžiulės sienos, kiti surikiuoti apačioje, o pats Vytautas juokauja, kad parodos kabinimas primena kūrinių tarpusavio kovą.
„Paveikslai vienas kitą labai veikia. Kartais net gali vienas kitą nužudyti“, – sako jis, žvelgdamas į ryškių spalvų drobes, kuriose peizažas jau seniai nebėra vien peizažas. Čia viskas vibruoja: raudoni, magentos, viridianinės žalios ar mėlynos proveržiai – beveik muzikine improvizacija tampančios spalvos.
Vytautas Kaunas šiemet įtrauktas į tarptautinį kuratorinės iniciatyvos „Culturale Lab“ leidinį „100 Artists of Europe“, į kurį patenka nedaug lietuvių kūrėjų. Leidinyje pristatytas ir jo kūrinys „Lapkritis“ – ekspresyvi, poetiška drobė, įkvėpta moters, Visatos ir gamtos grožio. V. Venslovaičio nuotr.
V. Kauno tapyba – sluoksniuota, kartais brutali, o kartu ir labai poetiška.
„Nemėgstu, kai viskas būna nudailinta…“ – artėdamas prie pradėto paveikslo kalba tapytojas. Klaupiasi prie jo, nes tapyti naudodamasis molbertu taip ir nepamėgo. Toks savotiškas altorius – abu pagauname tą pačią mintį.
„Tai kas yra ta tapyba?“ – lyg netyčia išsprūsta šis sunkus filosofinis klausimas.
„Jei fotografija yra šviesoraštis, tai gal tada tapyba – spalvoraštis… (juokiasi)… Tapyba – tai džiazas“, – lakoniškai užbaigia mintį. 
V. Venslovaičio nuotr.
Iš tiesų, žvelgiant į naujausią ciklą ir klausantis atskirų paveikslų gimimo istorijų, atrodo, kad drobėse daug improvizacijos. Vienas potėpis gimdo kitą, spalvos reaguoja tarpusavyje, o abstrakcija čia niekada nebūna sterili. Kaunas nemėgsta „grynos abstrakcijos“, nemėgsta prie ko nors vieno per ilgai užsibūti – nusibosta...
Bet kad ir kaip drąsiai V. Kaunas džiazuotų spalvomis, jis lieka ištikimas sau ir savo vietoms – kaimui, pasiesarčiams, tiems vietovardžiams ir užkampiams, kuriuos dažnai gali atpažinti tik vietiniai lukšiečiai. Įkvėpimo semtis lengva, kai tokie saulėtekiai ir saulėlydžiai prie Siesarties… Jie juk visada vieninteliai, antro tokio nebus. Kaip ir paveikslo.
Galbūt parodos lankytojai ir nustebs, tačiau „Šviesos tiltai“ taip pat ateina iš ten – iš tų pačių laukų, pakraščių, horizontų ir šviesos lūžių, upės, kurioje žuvys ir ateiviai... Tik drobėje jie jau nebeatpasakojami pažodžiui. Jie išardomi į potėpius, perleidžiami per energingą spalvų džiazą, vidinį ritmą.
Smagu, kad V. Kaunas jau seniai ne vien mūsų krašto pasididžiavimas. O šiemet jis įtrauktas dar ir į tarptautinį kuratorinės iniciatyvos „Culturale Lab“ leidinį „100 Artists of Europe“ („100 Europos menininkų“ – red. past.), kuriame pristatomi skirtingų Europos šalių kūrėjai, išsiskiriantys nuoseklia kūrybine kryptimi ir matomumu šiuolaikinio meno lauke. Leidinyje jo ekspresyvus ir poetiškas kūrinys „Lapkritis“ įkvėptas moters, Visatos ir gamtos grožio. Pats menininkas apie šį pripažinimą kalba su pasididžiavimu, bet be pompastikos ir su jam būdinga ironija: juokdamasis tarsteli, kad nuo dabar kils jo paveikslų kainos…
V. Venslovaičio nuotr.
Bet labai greitai pokalbis vėl grįžta prie to, kas svarbiausia – prie pačios kūrybos esmės. Kiekviena detalė juk svarbi.
„O kaip su pavadinimais?“ – klausiu.
„Jie turi būti poetiški“, – greitai gaunu atsakymą.
Ir tikrai: pavadini paveikslą „Lapkritis“ ir galvoje suskamba to paties Tomo Vaitso kūrinys „November“ – atmosferiškas, niūrus, pasakojantis apie lapkritį kaip tamsų, stingdantį mėnesį. Lyg ir rudeninė melancholija, bet V. Kauno drobėje atsilošusi moters figūra iškyla tarsi žvaigždynas ankstyvo rudens danguje užfiksuodama kūno šilumą ir kosminių ciklų kaitą. Ir naujose tapytojo drobėse spalvos veikia – ne iliustruoja, o sukuria būseną.
Galbūt todėl ir tose keliose valandose jo dirbtuvėse tilpo tiek daug: nuo meno filosofijos iki kasdienybės, kurioje ant stalo garuoja kopūstų sriuba, kažko stringa kompiuteris, jaukiai įsitaisę veiksmą stebi keturkojai ir nėra jokios skubos, nors paroda vos už kelių dienų...
V. Venslovaičio nuotr.
Pamažu ima aiškėti, kodėl paroda pavadinta „Šviesos tiltai“. V. Kauno tapyboje šviesa tampa jungtimi tarp skirtingų būsenų: vienatvės ir artumo, peizažo ir žmogaus, emocinės įtampos ir lengvumo, lyrikos ir kasdienybės. Šie tiltai tiesiami tarp vidinių žmogaus pasaulių. Tarp vietų, kurias atpažįstame žemėlapiuose, ir tų, kurios pasilieka atmintyje.
Vytauto ir Linos Kaunų galerija duris atvėrė 2024 m. birželį. Tąkart jie kalbėjo, kad ši erdvė bus atvira visiems, kam tik kils ūpas kurti, užsukti, būti. Atrodo, nemelavo. Po metų čia jau vėl kilo šurmulys – Vytautas pristatė parodą „Apie moterį“. Jau šį šeštadienį kvies trečioji paroda. Kol kas tapytojo dirbtuvėse dar vyksta generalinė repeticija. Tarp drobių tebeklaidžioja ta pati šviesa, iš kurios ir gimė ši paroda. Netrukus ji persikels ant galerijos sienų ir bus pasiruošusi susitikimui su žiūrovu – tyliam, labai asmeniškam, kiekvienam nutiesiančiam vis kitokį tiltą.
Arūnas iš Ringaudų:
