Kai ramia Sintautų gatve netikėtai prarieda medinė valtis su piratu, neišeina jos nepastebėti. Vieni šypsosi, kiti traukia telefonus, treti tikriausiai padaro greitas išvadas, kad gal „ne visi namie“. O valtį „irkluojantis“ Piratas Džekas Penta, regis, tokios reakcijos ir laukia. Ne dėl to, kad jo kuras – žmonių dėmesys, bet labiau dėl to, kad bent trumpam išjudintų žmones iš kasdienybės.
Vos po kelių dienų tą patį vyrą gali sutikti kur nors kitur ir jau visiškai kitokį – pasidabinusį geltonu švarkeliu ir peruku, elegantiškai mosikuojantį lazdele. Tada jis tampa Grafu Alfonsu von Sintautai – kiek pasipūtusiu, senamadiškai romantišku aristokratu, negailinčiu komplimentų sutiktoms moterims ir šmaikščių replikų praeiviams.
Po abiem personažais slepiasi tas pats žmogus – Danas Trepėnaitis. Iš Žvirgždaičių kilęs vyras penkiolika metų gyveno Airijoje, o pastaruosius keletą mėnesių su šeima kuriasi Sintautuose. Šiandien jis filosofiškai kalba ne tik apie karjerą ar pinigus, bet ir apie laisvę, kūrybą ir atsakomybę savo kraštui.
Apie auksinius antrankius
Provincijoje užaugęs Danas, greičiausiai kaip ir daugelis mūsų, būdamas visiškai jaunas patikėjo „žalesnės žolės svetur perspektyva“. Airijoje viskas klostėsi sklandžiai: darbas, karjera, šeima, finansinis stabilumas. Tačiau vyras prisipažįsta, kad ilgainiui atsirado jausmas – kažko trūksta. Vieną dieną jis pagavo save klausantį, kaip suaugę žmonės valandą diskutuoja apie naujausio telefono kamerą.
„Tada supratau, kad kažkas ne taip. Mes didžiuojamės daiktais, kurių po penkerių metų niekam nebereikės. O gyvenimas tuo metu eina. Mums nuolat kartojama, kad pinigai yra laisvė. O man jie pasirodė tik auksiniai antrankiai. Gražūs, brangūs, blizgantys... bet vis tiek antrankiai“, – sako jis ir prisimena, kad lemtingas lūžis įvyko per atostogas Lietuvoje maždaug prieš metus. Sugrįžęs į Lietuvą po penkiolikos metų Danas pamatė pasikeitusį, augantį gimtąjį kraštą ir suprato norintis prisidėti prie jo kūrimo.
„Pagalvojau – vyksta tiek gražių dalykų, o aš juose nedalyvauju. Tada ir pasakiau šeimai – grįžtame“, – sako jis.
Būdas prakalbinti žmones
Susirasti darbą grįžus jam nebuvo sudėtinga, tačiau po samdomo darbo dienos, vakarais, jo galva kaip avilys dūzgia nuo kūrybinių idėjų. Nors aplinkiniai Daną pažįsta kaip rimtą ir racionalų žmogų, pamažu, mintis po minties, detalė po detalės gimė Grafas Alfonsas von Sintautai.
„Pagalvojau, o kodėl Sintautuose negali apsigyventi grafas? Niša juk laisva. O legenda apie jį popieriaus lape tarsi savaime susidėliojo“, – linksmai pasakoja pašnekovas.
Grafas gyvena pagal savo taisykles. Jis mandagus, teatrališkas, mėgsta senovišką etiką ir kiekvienai sutiktai moteriai randa originalų komplimentą. Sakykit, kuri, išgirdusi iš grafo, kad jos „suknelė atlieka didvyrišką darbą, nes pridengti tiek grožio – tikrai nelengva“, nepasijustų pamaloninta?.. Pasak Dano, šis komplimentas puikiai atspindi grafo asmenybę, o jei jau jis pasirodė akiratyje, vadinasi, kažkas netrukus bus nupirkta, parduota arba suviliota...
Piratas Džekas Penta gimė visai netikėtai – po to, kai Sintautų darželis pakvietė Daną kaip vieną iš tėčių apsilankyti pas vaikus. Kitas gal būtų nusipirkęs tik piratišką kepurę ir nuėjęs, bet Danas mąstė kitaip: „Pagalvojau – vaikai iš karto supras, kad piratas netikras. Tikras piratas juk turi atplaukti. Juk negalėjau valties tiesiog neštis ant pečių, vaikai pagalvotų – kas čia per keistuolis? Todėl nusprendžiau, kad valtis turi važiuoti ir idėją įgyvendinau.“
Visus kostiumus, aksesuarus ir daugumą rekvizitų Danas gamina pats. Kartais tam prireikia senų odinių diržų, kartais – kaimynų padovanoto audinio ar sendaikčių parduotuvėje rasto švarko. Nors vis atsiranda manančių, kad grafas turėtų būti istoriškai tikslesnis, Danas į tokią kritiką žvelgia su šypsena. Jis pabrėžia, kad jo tikslas – ne atkurti istoriją iki smulkiausių detalių, o per personažus pažadinti žmonių vaizduotę ir smalsumą savo kraštui.
„Piratas vaikams pasakoja apie močiutės skrynioje paslėptus lobius, nors suprantame, kad tai legenda, bet būtent ji ir kuria emociją, – sako jis, o kritikuojantiems linksmai atkerta: – Kažkodėl dar neatsirado nė vienas laivavedys, kuris aiškintų, kad ir mano piratas valtį vairuoja ne taip.“
Jam tiesiog patinka pats kūrybos procesas.
„Kai pradedu vilktis kostiumą, tampu nebe Danu. Tampu personažu“, – sako pašnekovas.
Svarbiausia misija – skleisti žinią
Ryškūs jo personažai neišvengiamai sulaukia įvairių reakcijų. Danas periodiškai sušmėžuoja ir socialiniuose tinkluose.
„Žinoma, kad buvo ir tokių, kurie parašė, kad esu ataušęs. Visada žmonėms pasiūlau prieiti gyvai, pabendrauti. Paprastai po penkių minučių jie jau juokiasi kartu. O jei ir toliau galvoja, kad esu keistas... Na, gal pasauliui tiesiog trūksta daugiau keistuolių“, – dalijasi jis.
Komentarai vyro neveikia. Į juos žvelgia filosofiškai – jei žmogus nesupranta, kitą palaiko kvailiu, tai gal jis pats kvailas, kad nesupranta? Be to, jam svarbu, kad iš šimto jo nesuprantančių bent vienas nusišypsotų – vadinasi, buvo verta.
Vis dėlto pats Danas pabrėžia, kad nei grafas, nei piratas nėra vien tik pramoga. Tai jo būdas kalbėti apie rimtus dalykus.
„Norėčiau, kad žmonės labiau domėtųsi savo krašto istorija, didžiuotųsi vieta, kurioje gyvena. Personažai padeda užmegzti pokalbį. O tada jau galima kalbėti apie viską“, – sako jis.
Būtent todėl savo personažų Danas nenori paversti verslu, nors kvietimų į įvairias šventes ir renginius sulaukia nuolat. Grįžęs į Lietuvą jis greitai įsiliejo į visuomeninį gyvenimą: prisijungė prie Tarpučių kaime veikiančios bendruomenės „Lauma“, vaidina Sintautų mėgėjų teatre „Unoras“, parašė Sintautų himno tekstą, sulaukusį daug dėmesio internete, o šiandien jau brandina ir naujas idėjas – svarsto apie tinklalaidę bei kitus kūrybinius projektus, kurie dar labiau garsintų Šakių kraštą.
Paklaustas, kokį didžiausią tikslą šiandien sau kelia, Danas ilgai negalvoja. Šiame gyvenimo etape jam svarbiausia , kad čia augtų jo dukra, kalbėtų lietuviškai, didžiuotųsi savo šalimi. Per penkiolika metų emigracijoje pasikeitė ir jo svajonės. Anksčiau jos buvo susijusios su karjera, didesniais namais ar geresniu automobiliu. Dabar jis juokauja svajojantis apie daržą, antis bėgikes ir naujus kūrybinius sumanymus.
„Supratau, kad laimė nėra daiktuose. Ji yra žmonėse, santykiuose, galimybėje kurti ir palikti kažką po savęs“, – atviras Danas.
O ir Šakių kraštas jį stebina ne tik gražėjančia aplinka, bet ir žmonėmis, kurie nebijo imtis iniciatyvos.
„Lengviausia pasakyti, kad kažkas kažko nepadarė. Daug sunkiau paklausti savęs – o ką šiandien padariau aš? Nebūtina nuversti kalnų. Kartais užtenka gero žodžio, šypsenos ar beprotiškos idėjos, kuri priverčia kitą žmogų patikėti, kad gyvenimas gali būti įdomesnis“, – dalijasi filosofija pašnekovas.
Gal todėl ir medinė pirato valtis, riedanti Sintautų gatve, iš tiesų yra puikus priminimas, kad kūryba nepaiso amžiaus, fantazijai skleistis nebūtinas didmiestis, o drąsa būti savimi yra brangiausias uždirbtas turtas.
Atsisveikindamas Danas dar kartą patvirtina tai, ką seniai žinome kiekvienas, tik gal nedrįstame prisipažinti: „Gyvenimas per trumpas gyventi nuobodžiai.“
Ir, tiesą sakant, sunku su juo ginčytis.
Bronius iš Veršių:
