Penktadienio vakarą Zanavykų muziejuje tvyrojo sunkiai nuslepiamas jaudulys. Nors susirinko savi, devynioms Šakių rajono meno mokyklos suaugusiųjų dailės studijos narėms tai buvo ypatingas vakaras – pirmą kartą jų darbai buvo eksponuojami parodų erdvėje. Paroda „Leisk sau tapyti“ tapo ne tik dvejų metų kūrybinio darbo rezultatu, bet ir atviru pasakojimu apie drąsą pradėti, moterų bendrystę bei tapybą, kuri daugeliui tapo atokvėpiu nuo kasdienybės, o kai kam – kone terapija.
Jau antrus metus veikiančios suaugusiųjų dailės studijos vadovė, dailininkė Lolita Rūgytė pasakojo, kad mintis įkurti studiją gimė iš noro suteikti galimybę kurti tiems, kurie iki tol tam nesiryžo. Prieš dvejus metus ši idėja pagaliau virto realybe. Pasak jos, didžiausia studijos vertė yra laisvas ir nevertinamas kūrybos procesas – čia nėra pažymių, atsiskaitymų ar reikalavimo būti profesionaliam.
„Visa tai – laisva valia tekanti srovė iš kiekvieno žmogaus vidaus. Emocija tiesiog išleidžiama be jokios įtampos“, – kalbėjo L. Rūgytė. Pasak jos, kadaise nedrąsūs studijos narių svarstymai – „pabandysime“, „gal pavyks“, „gal nelabai“ – šiandien virto rezultatu, pranokusiu lūkesčius.
Parodos atidarymo vakarą gražiai skleidėsi pačių kūrėjų istorijos. Vieną tapyti paskatino seniai puoselėta svajonė, kitą – vaikų pavyzdys, trečią – smalsumas suprasti, kaip gimsta paveikslas, maišomos spalvos ar kuriamas potėpis. Tačiau visos kalbėjo apie tą patį – tapyba pirmiausia tapo laiku sau. Daugeliui ji virto savotiška terapija – padėjo atsipalaiduoti, įveikti įtampą, net numalšinti migreną ir bent porai akademinių valandų pabėgti nuo kasdienybės. Visos autorės negailėjo padėkos žodžių studijos vadovei L. Rūgytei už gebėjimą padrąsinti, perduotas žinias ir paskatinimą nebijoti ieškoti. Kaip viena po kitos pripažino moterys, būtent tai pastūmėjo išmėginti iki tol nepažintas spalvas ir technikas. Be to, studija savaime tapo ne tik kūrybos, bet ir bendrystės vieta – čia kartu piešiama, kalbamasi, juokiamasi, dalijamasi kasdienybės rūpesčiais.
Daugelis dalyvių prisipažino, kad pradėjusios lankyti užsiėmimus mažiausiai tikėjosi kada nors surengti savo darbų parodą.
„Net drąsiausiose svajonėse nesapnavome, bet, va, turime parodą!“ – sakė studijos narė Irma Jesevičė, prisipažinusi, kad tapybos studija jai prilygsta psichologo kabinetui, nes spalvos, ramus bendravimas ir mokytojos gebėjimas prie kiekvienos prieiti veikia raminamai.
Dar įdomiau stebėti, kaip skirtingai moterys atsiskleidžia drobėje. Nors prieš akis visos mato tą patį natiurmortą, kiekviena jį perteikia savaip – skirtingomis spalvomis, potėpiais, nuotaika. Studijos narė Lina Tarnauskienė prisiminė į tapybą atėjusi norėdama suprasti, kaip gimsta paveikslas, tačiau netrukus suprato, kad „ranka to nedaro, ką mato akys“. Mokytojos L. Rūgytės ištarti žodžiai – „Imk ir daryk“ – tapo lūžio tašku.
„Pasirodo, kad visos ribos yra tik mūsų galvoje“, – sakė ji.
Būtent šie paprasti žodžiai tą vakarą skambėjo tarsi visos parodos leitmotyvas. Ne laukti tinkamesnio laiko, ne bijoti suklysti ar lyginti save su kitais, o tiesiog pradėti.
Vakaro sveikinimuose ne kartą skambėjo mintis, kad talentą reikia ne tik atrasti, bet ir nuolat puoselėti. Simboliškai parodos autorės iš Kultūros ir meno tarybos pirmininkės bei Šakių rajono savivaldybės tarybos narės Rimos Rauktienės atnešto „šulinio“ traukė dažų tūbeles – tarsi palinkėjimą ir toliau ieškoti naujų spalvų, idėjų bei drąsos kurti.
Bronius iš Veršių:
