Liepos 25 d. Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje vykusio Lietuvos muziejų kelio renginio „Klasicizmo ženklai sakralinėje erdvėje“ metu lankytojai, lydimi griškabūdietės gidės Rimutės Amonienės, turėjo galimybę pažinti vieną įspūdingiausių Lietuvos medinės sakralinės architektūros paminklų, atrasti išskirtinę šios šventovės kultūrinę bei istorinę vertę.
Šv. Onos atlaidų išvakarėse Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia pasitiko sutvarkytu ir gėlėmis išpuoštu šventoriumi, todėl ekskursijos dalyvius gidė R. Amonienė pirmiausia pakvietė stabtelėti būtent čia. Ekskursantus pasveikinęs parapijos klebonas Deividas Baumila džiaugėsi, kad muziejų kelio renginys atvedė lankytojus į Griškabūdį ir suteikė progą iš naujo atrasti, pažinti bei kitu žvilgsniu pažvelgti į šią išskirtinę bažnyčią.
Zanavykų muziejaus direktorė ir Tauragės–Marijampolės regionų Lietuvos muziejų kelio programos koordinatorė Rima Vasaitienė priminė, kad Lietuvos muziejų kelias vyksta nuo 2012 m., o šiemet kviečia pažinti klasicizmo ženklus Lietuvoje ir apsilankyti Griškabūdžio bažnyčioje bei išsinešti dalelę jos dvasinės kultūros bei istorijos.
R. Amonienė, prieš pakviesdama užeiti į bažnyčios vidų, kvietė pakelti akis į bažnyčios priekinio fasado portiką, kur sienas puošia XVIII a. pab. nutapyti Aarono, Mozės ir keturių evangelistų atvaizdai. Tai – vienintelė Lietuvoje išlikusi tokio pobūdžio fasado polichromija, kuri, pasak gidės, jau reikalauja restauravimo darbų.
„Vedant ekskursiją, vienas klierikas pasidalijo prasmingu pamokymu: svarbiausia ne durys ar tapyba, į kurią pirmiausia atkreipiame dėmesį, o tai, kad turime pakelti akis aukštyn. Būtent ten atsiveria pagrindinis akcentas – Išganytojo Jėzaus Kristaus atvaizdas“, – pasakojo R. Amonienė, pridurdama, kad ieškojo ir užrašo ant bažnyčios „Namai mano namai maldos“ reikšmės. Anot jos, tai gali būti biblinė frazė arba priminimas, kad bažnyčia pirmiausia yra skirta maldai, dvasiniam susikaupimui ir žmogaus ryšiui su Dievu.
Bažnyčios viduje gidė pakviečia lankytojus prisėsti į suolus ir primena, kad medinė Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia, pastatyta 1796 m. karmelitų iniciatyva pagal karmelito architekto Juozo Vasiliausko projektą, iškilo buvusios bažnyčios vietoje.
„Akmenų šioje vietovėje nebuvo, tačiau miškų buvo gausu, todėl Jurbarko seniūnas Patockis davė leidimą iškirsti buvusio Bažnyčgirio kaimo mišką. Bažnyčios statybos apipintos ir legendomis. Viena jų pasakoja, kad vežant medieną arkliai sustodavo būtent dabartinės bažnyčios vietoje – tarsi ženklas, jog būtent čia ir turėtų iškilti šventovė“, – pasakojo R. Amonienė.
Ši šventovė Lietuvoje yra vienintelė išlikusi tokio aštuonkampio plano medinė bažnyčia su stačiakampiais portiko, presbiterijos-zakristijos priestatais, iš abiejų bažnyčios šonų pastatytais šoniniams altoriams skirtais iškyšuliais.
Pasak R. Amonienės, bažnyčią puošia penki altoriai (be pagrindinio – Švč. Mergelės Škaplierinės, Šv. Juozapo, Šv. Onos, Šv. Arkangelo Mykolo), turintys baroko motyvų. Manoma, kad juos sukūrė italų meistras Gutti. Pasak gidės, Šv. Mergelės Marijos skulptūros puošia ir bažnyčios bokštelius, vitražą, nes karmelitai Švenčiausiąją Mergelę Mariją laiko ypatinga savo globėja. Ypač išsiskiria pagrindinis Didysis Kristaus Atsimainymo altorius su giliu portiku, įkomponuotomis Petro ir Povilo skulptūromis. Šventovės lubas, sienas ir kolonas puošia XIX a. 8-ajame dešimtmetyje tapyta augalinė, geometrinė ornamentika. Pasak R. Amonienės, spalvos ir ornamentai gana saikingi, nes tapyta ant medžio. Bažnyčioje, be kitų vertybių, saugomi ir paveikslai „Jėzaus nuplakimas“ bei „Paskutinė vakarienė“. Pastarasis išsiskiria neįprasta kompozicija – kitaip nei garsiajame Leonardo da Vinci kūrinyje – jame Kristus ir apaštalai vaizduojami susėdę prie apvalaus stalo.
R. Amonienė pasakoja ir apie dar vieną vertybę – 1804 m. pagamintus vėlyvojo baroko ir rokoko stiliaus vargonus, kuriuos sukūrė žymus Rytprūsių meistras Neppertas. Pasak R. Amonienės, Griškabūdžio bažnyčią išties globoja Dievo Apvaizda – net karų metais šventovės nepalietė nei sprogmenys, nei ugnis, ji išvengė ir audrų bei perkūnijų padarytos žalos.
„Vargonų skambesys ir šiandien išlieka nepaprastai gražus. Mūsų bažnyčia išskirtinė ir puikia akustika, todėl joje tradiciškai prasideda festivalio „Beatričės vasaros“ koncertai. Dirigentas Gintaras Rinkevičius yra pasakojęs, kad pirmą kartą su orkestru užgrojus pirmuosius garsus net pritūpė iš nuostabos – tokia įspūdinga šios bažnyčios akustika“, – pasakojo griškabūdietė.
Aptvertame šventoriuje stovi trys XIX-XX a. pr. skirtingų stilių mūrinės koplytėlės bei aukšta modernių formų tarpukariu pagal inžinieriaus Antano Bistricko projektą statyta gelžbetoninė varpinė su Jono Boskos skulptūra.
„Sudegus senajai medinei varpinei, pasiturinčios parapijos žmonės nusprendė, kad naujoji turi būti tvirta ir atsparesnė ugniai. Lėšų jos statybai rinkimą inicijavo poeto Prano Vaičaičio jaunesnysis brolis, Griškabūdžio klebonas kunigas Juozas Vaičaitis. Pagal inžinieriaus projektą gelžbetoninė varpinė buvo pastatyta 1932–1934 m. Šalia varpinės ilsisi ir pats kunigas Juozas Vaičaitis“, – pasakojo R. Amonienė.
Ekskursijos pabaigoje lankytojai buvo pakviesti užlipti ir iš arti apžiūrėti vargonus. Klebonas priminė, kad bažnyčios durys lankytojams yra atviros visą dieną.
„Kol stovės ši unikali bažnyčia, tol gyvuos ir Griškabūdis“, – prisimindama Griškabūdyje viešėjusio Jo Ekscelencijos Valdo Adamkaus ištartus žodžius citavo gidė.
Bronius iš Veršių:
