Nuotr. Rita Mockeliūnienė mano, kad nereikia suturėti savyje šviesių išgyvenimų. „Reikia stengtis išlikti nuoširdžia, tikra. Būti savimi“,– sako moteris.
Sima KAZARIAN
„Visi matome tuos pačius dalykus, bet įsižiūrime į juos labai skirtingai“,– teigia tautodailininkė Rita Mockeliūnienė. Be poezijos, rankdarbių ir kitų menų moteris daug dėmesio skiria fotografijai. Apie tai, kaip šis menas atėjo į jos kasdienybę, šiandien ir kalbamės.
Nuo kada susidomėjote fotografija, kiek laiko ja užsiimate?
Pirmieji mėginimai įvyko dar mokyklos laikais. Tuomet turėjau juostinius aparatus. Tačiau pati nuotraukų niekada nei ryškinau, nei gaminau.
Fotografuoju labai seniai. Keliaudama, dukrytės kūdikyste besimėgaudama, anūkių žingsnelius skaičiuodama, sodyboje gėlynus ravėdama, liepžiedžius skindama, skalbinius džiaustydama ar parduotuvėje vaikštinėdama... Fotoaparatas visuomet su manimi. Prieš keletą metų fotografijų parodą buvau surengusi, pavadinusi ją „Tenai, užu balto šešėlio“. Juk būna ir šešėlių baltų... Mat iš vaikystės namų išsinešusi tą spalvą, visada buvau ja apsupta. Iš baltos spalvos gimsta visos kitos. O fotografija sukuria prisiminimų spalvas ir atspalvius. Atgaivina šviesą.
Ar kažkur mokėtės fotografijos, kokią literatūrą apie tai skaitote?
Negalėčiau sakyti, kad mokiausi. Specialiai nestudijavau. Retkarčiais paskaitau kokį sudominusį mane straipsnį, pavartau knygas.
Papasakokite apie savo fotoaparatą, koks jis?
Fotoaparatus man dovanoja vyras. Jis vertina mano pomėgius ir supranta, kad geri techniniai fotoaparato duomenys labai svarbu. O man tik belieka dėkoti, džiaugtis ir kurti.
Kur, kada paprastai fotografuojate? Ar turite tam išsiugdžiusi ritualų?
Anūkės su seneliu žoliapjovę burzgina. Gundančiai kvepia šviežia pradalgė. Mama bityne. Mažųjų šokis su proseneliais lietaus balose. Verandoje ant stalo kviečių stiebai, vyro parnešti. Dailės studijoje teptukų šereliai dažuoti. Kažkieno išdykėliškai milžiniškais glėbiais rožių žiedlapiai išbarstyti, nepatikėsite... didelio prekybinio centro visuose aukštuose. Byrantys riešutmedžio žiedai. Pūga už lango. Pripėduotas priebutis. Putinai oranžine spalva į ražienas krenta... Kasdien vis kas nors kita. Nesuplanuota. Kalbinu saulėlydį. Kvėpinuosi bijūnais...
Kartais vyras vairuodamas net automobilį sustabdo, jei girdi – aikčioju iš nuostabos. Tai labai panašu į laiškus. Aplankė mintis – užrašei. Šitaip gimsta metraščiai. Gamtos, veiklos, šeimos, kolektyvų, įspūdžių. Suarchyvuoju, sudėlioju į segtuvus. Ir elektroninėn atmintin. Tačiau užvis labiausiai mėgstu „gyvas“ nuotraukas. Todėl svarbiausias patirtis ir akimirkas vis dar spausdinu popieriuje...
Fotografuojate gamtos vaizdus, smulkias detales pritraukiate, išdidinate, tarsi parodote visiems grožį ir įdomumą to, į ką žmonės mažiausiai atkreipia dėmesį. Papasakokite plačiau, kas Jus įkvepia, ką norite parodyti žmonėms?
Nuotr. Gruodžio ledspalviai...
Nieko nenoriu parodyti, vien tik pasidžiaugti ir pasidalinti. Visi juk matome tuos pačius dalykus, bet įsižiūrime į juos labai skirtingai. Ilgai ir atidžiai, o svarbiausia – su meile – ką nors stebint visuomet atrasi stebuklingų detalių.
Tai, kas man gražu, nesuturiu savyje. Grožis juk švytėjimą akims dovanoja. Priverčia atsidūsėti, akimirkai stabtelti, suklusti. Kasdienybę nuspalvina. Širdutėje lyg sudilgsi kas, lyg nuskaidrėja. Gal ir kitiems šitaip – pagalvoju.
Jau seniai nustojau manyti, jog mano pomėgiai įdomūs tik man pačiai. Jei užsiėmimas suteikia palaimos man, galbūt ir kitam tai gali būti džiugesio priežastimi... Tada nuodėmė būtų savu džiaugsmu nepasidalinti. Gal kas ims ir nusišypsos, gal kam akimirkai sunkumai prisimirš, atlėgs gal kam, o gal kas ir susivilios...
Dalintis visada labai gera. Ir vaikus taip mokau. Negailėti nei žodžio šilto, nei emocijos šviesios neužrakinti. Nereikia bijoti pasirodyti kitokia. Stengtis išlikti nuoširdžia, tikra. Būti savimi. Ir nelaukti jokio įkvėpimo. Tiesiog gyventi čia. Dabar. Šioje akimirkoje. Su dėkingumu ir meile. Viskam, kas aplinkui.
Projekto „Esam zanavykai“ rubriką „Kūrėjai“ tema „Nesuturėtas savyje grožis“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Aušra iš Valenčių:
