Kūrybinį troškulį malšina ir kurdama etiudus

Praėjusį penktadienį „Žiedų galerijoje“ atidaryta dailininkės Lolitos Rūgytės etiudų paroda „Pertraukos“. Joje dailininkė pristatė  nedidelio formato darbus, kuriems simpatiją jaučia nuo studijų laikų.

 

L. Rūgytė, gerai žinoma ne tik kaip menininkė, bet ir visuomenininkė, plenerų dalyvė ir tiesiog moteris, šįkart nusprendė nustebinti mažesnio formato, tačiau akį traukiančiais, šiltais darbais. Ji artimiausius žmones pakvietė į parodą, kurią pati vadino ir kuklia, ir ne itin reikšminga. Tačiau kartais, kaip prisipažino L. Rūgytė, norisi padaryti pertrauką tarp darbų, renginių, mokyklos, visuomeninės veiklos. Tad ir parodoje nedideli, bet dailininkei ypač mieli, daug laiko nereikalaujantys etiudai. O jei būtų surinkti ir kitur iškeliavę, padovanoti ar iš galerijų neparvežti darbai, tai paroda būtų keliskart didesnė. Tiesa, dailininkė ragino neieškoti parodoje vientisumo, nes darbai įvairių metų.

„Smagus pažaidimas, savęs realizavimas, kūrybinio troškulio, kurį nuolat jaučiu, patenkinimas“, – apie „Pertraukas“ kalbėjo L. Rūgytė.

Ji sako, jog kartais etiudai gimsta netikėtai, smagiai ir greitai. Kartais jie – ieškojimų tam tikra tema dalis, kartais – plastinių improvizacijų rezultatas. Kartais jie tiesiog nutupia drobėje, kartais išsilieja... Etiudas, kaip ir eskizas, sako dailininkė, daug nereikalauja – jis kaip akimirka dienoje, kaip gaivaus oro gūsis, kaip netikėta valandos kelionė.

Menotyrininkas Vidas Poškus L. Rūgytės tapybą apibūdina taip: „Darbų koloritas žemiškas, zanavykiškas – dominuoja tamsūs, rūškani tonai su ryškiomis, šviesiomis, šiltomis prošvaistėmis.“ Dailininkas Alfonsas Šuliauskas mano, kad jos darbai liudija autorę esant ne tik subtilios, profesionalios klausos menininkę, bet ir stebina savo tapybinės kalbos dramatizmu, kuris ryškiais drastiškais potėpiais prasiveržia pro moteriškas, pastelines subtilybes. Tapytoja apmąsto būtį, gyvenimo prasmę, gamtą ir žmogiškąsias peripetijas, atveria menininko sielos, džiaugsmo ir liūdesio paslaptis.

Kultūros ir turizmo skyriaus specialistė Aurelija Papievienė džiaugėsi, kad šis ruduo dailininkei ypač derlingas. Iš ekspozicijos Seime dar negrįžę didieji jos darbai, o šakiečiai jau turi progą susipažinti ir su kitokia L. Rūgyte, pasigrožėti jos etiudais. A. Papievienės nuomone, iš darbų sklinda kur kas ryškesnės, neišplaukusios spalvos, ypatinga koncentracija bei energija, kuri dideliuose paveiksluose tiesiog išskysta, sumenksta.

Už nuolatinį pozityvą, teigiamą energiją dalininkei dėkojo ne vienas parodos lankytojas. Mokiniai L. Rūgytei tarė ačiū už šiltą bendravimą, nuolatinį rūpinimąsi ir buvimą tiesiog antrąja mama.

„Visada turėsime jūsų pėdsaką ir jus prisiminsime“, – kalbėjo auklėtiniai, o buvę mokiniai tik patvirtino, kad L. Rūgytės įminto pėdsako nepamirš ir po daugelio metų.

Meno mokyklos direktorius Einaras Martinaitis kalbėdamas prisiminė dar studijų metus, kai L. Rūgytė su savo etiudais jį išgelbėjo.

„Buvo kažkas panašaus į TSKP (Sovietų Sąjungos komunistų partijos) istoriją – be proto „įdomus“ mokslas. Kažkaip sugebėjau visą pusmetį nenueit, daugiau pragrojau nei mokiausi ir semestro pabaigoje vis vien reikėjo suvesti galus. Susipažinau su dėstytoja, bet ji sako: „Gal tu dar ką moki, gal tapai?“ Aš sakau – o taip, tapau. Tada nulėkiau pas Lolitą ir sakau – gelbėk. Nunešu tuos darbus, o dėstytoja sako: „Martinaiti, gal tau ne muziką reikėtų mokytis?“ Tad tuos etiudus atsimenu iki šiol...“ – linksmu gyvenimišku nuotykiu dalijosi E. Martinaitis.


Nuotr. Mokiniai Lolitai Rūgytei negailėjo šiltų žodžių, dėkojo už suteiktas žinias bei vadino ją antrąja mama.