Rita PLAUŠINAITYTĖPraėjusį penktadienį Šakių savivaldybė pristatė visuomenei atsinaujinusią miesto aikštę, kurią rekonstravo pagal Europos Sąjungos Regioninio plėtros fondo finansuojamą projektą „Draugystės parkai -1“. Nors atsinaujinęs miesto skveras atviras tik nuo liepos 2 d., bet diskusijos apie jo kainą netyla bene visą rekonstrukcijos laiką. Kai kurių gyventojų nuomone, skvero rekonstrukcija kainavo bene 2 mln. litų, o galutinis rezultatas rodo, kad aikštės renovacija tiek neverta. Apie šio projekto įgyvendinimo subtilybes kalbamės su projekto vadovu, savivaldybės Regioninės plėtros skyriaus vedėju Vitu Girdausku.
Nuotr. Skvero rekonstrukcijos projektu nuo pat pradžių rūpinęsis Vitas Girdauskas mano, kad aikštė pamažu taps viena iš mėgstamiausių miesto poilsio vietų.
Kada paskelbėte konkursą rangos darbų pirkimams ir pagal kokius kriterijus rinkotės rangovų įmonę?
Šakių savivaldybė pernai gegužės 14 d. paskelbė konkursą, jį laimėjo mažiausius įkainius pateikusi įmonė „Virmalda“. Ji pasiūlė savivaldybei šį projektą įgyvendinti už 1,06 mln. litų (309 tūkst. eurų). Konkurse dalyvavo įmonių, kurios užsiprašė netgi iki 1,5 mln litų. Tad pasilikome prie šios įmonės pasiūlymo dėl to, kad jis buvo pats pigiausias.
Ar prie šio projekto įgyvendinimo prisidėjo Šakių savivaldybė?
Taip. Šakių savivaldybė buvo įsipareigojusi prisidėti prie projekto įgyvendinimo ne mažiau kaip 15 proc. visos sumos. Taip pat mūsų savivaldybė įrengė šios aikštės puošmeną ir pasididžiavimą – fontaną su karilionu, kuris kainavo 140 tūkst. eurų.
Kodėl skveras rekonstruojamas per du etapus, ar nebuvo galima visko padaryti iš karto?
Mes nuo pat pradžių kalbėjome apie skvero senosios aikštės atstatymą, šiai daliai rekonstruoti ir buvo telkiamasi pirmiausiai. Viso skvero rekonstrukcijai tokių pinigų neužtektų – reikėtų ne 1 mln. litų, o 1 mln. eurų.
O gal buvo galima kukliau, bet už mažesnę sumą sutvarkyti visą skverą?
Tai, žinoma, buvo galima papilti skaldos, palyginti ir viskas. Taip galima viską sutvarkyti, bet mes norėjome, kad mūsų miestas turėtų nors vieną reprezentacinę zoną, kuria galėtų didžiuotis ir patys šakiečiai, ir kiti turėtų į ką pasižiūrėti. Be to, mes norėjome atstatyti centrinę miesto aikštę, kur dar iki karo sukosi pagrindinis miesto gyvenimas, stovėjo bažnyčia. Pokariu sovietų valdžia nuėjo lengviausiu keliu – išlygino griuvėsius, papylė smėlio, pasodino medžių. Bet pridėję ranką prie širdies pasakykime, ar dažnai mes eidavome į tą skverą pasėdėti, ar vesdavomės į ją, kaip gražią vietą, miesto svečius? Tikriausiai nelabai. Tokios zonos mūsų mieste ir nebuvo ligi šiol, tad mūsų pagrindinis tikslas buvo ją įrengti. Juk ne veltui architektai tiek laiko diskutavo ir ginčijosi, kaip turėtų atrodyti senoji miesto aikštė.
Kai pradėjote kalbėti apie būsimą projekto įgyvendinimą, ar gyventojai teikė pasiūlymus, kaip turėtų atrodyti ši aikštė?
Į projekto viešinimo susirinkimą atėjo trys architektai ir du miesto gyventojai. Bet pasiūlymų buvo pateikta tikrai daug ir planuotojai ne kartą ginčijosi, kaip ši vieta turėtų atrodyti. Pagrindinė mintis buvo atkurti senąją miesto aikštę, kad ji taptų viena iš pagrindinių miesto reprezentacinių poilsio vietų.
Kas tiek daug toje aikštėje kainavo?
Pusę viso projekto sumos sudarė deginto granito plytelių įrengimas aikštės centre. Čia paklota 1785 kvadratiniai metrai 8 centimetrų storio degintų granito plytelių. Po jomis yra 50 cm smėlio ir 15 cm žvyro dangos. Plytelių paklojimo darbai su visomis joms reikalingomis medžiagomis kainavo 100 eurų už kvadratinį metrą. Tai, kaip minėjau, sudaro daugiau kaip pusę visos projektui skirtos pinigų sumos. Likusieji pinigai, apie 120 tūkst. eurų, panaudoti kitiems darbams: sutvarkyta lietaus kanalizacija, drenažas, įrengta betoninė sienelė, nupirktas laikrodis, šviestuvai, sutvarkytas šaligatvis aplink aikštę, įrengti suoliukai, šiukšliadėžės.
Ar nebuvo galima nupirkti pigesnių plytelių ir sutvarkyti visą skverą?
Buvo galima smėlio papilti ir palyginti, tai būtų visai nedaug kainavę (juokiasi). Mūsų tikslas buvo įrengti aikštę, kuri tarnautų ne vienai gyventojų kartai. Tam reikia ilgai tarnaujančių statybinių medžiagų. Įsivaizduokite, kaip atrodytų šalia tokio didingo fontano kažkokios nekokybiškos trinkelės, kurios neilgai laikys ir nežinia, kaip derės. Viskas buvo apsvarstyta ne vieną kartą. Pagal turimą pinigų sumą norėjome išgauti maksimalų rezultatą.
Žmonėms trūksta žalumos, sako, kad aikštė plika ir ją spigina saulė. Ar tai jau galutinis variantas?
Priekyje, kur yra palikta žalia zona, dar bus pasodinta kokia nors žalia augmenija, greičiausiai neaukšti krūmeliai. Nenorime, kad užgožtų vaizdą į fontaną dideli medžiai. Pavėsį sudaro viduryje skvero augantis ąžuolas, be to, anoje skvero pusėje bus įrengta daug poilsio suolelių, kad žmonės galėtų atsisėsti pavėsyje. Aplink betono sieneles iš išorinės pusės taip pat ketiname pasodinti gėlių, kad viskas būtų gražu, žalia.
Kada žadate įrengti likusią skvero dalį?
Manau, kad artimiausiu laiku mūsų maži miestai nesulauks tokių didelių paramų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Stengėmės pasinaudoti šituo šansu. Per artimiausius 2-3 metus norime pritraukti papildomų lėšų į savivaldybę likusiai skvero daliai įrengti.
Kodėl po 250 m. jubiliejaus šventės skveras buvo uždarytas?
Nesuspėjome įrengti šviestuvų ir aikštėje liko žiojėti pliki elektros laidai, todėl nenorėjome rizikuoti žmonių saugumu ir po renginio skverą teko uždaryti.
Ką pasakytumėte žmonėms, kurie gaili iškirstų medžių ir sako, kad oras mieste nuo to tikrai nepagerės?
Kaip jau minėjau, priekyje dar bus daugiau žalumos – maži dekoratyviniai krūmeliai, kurie neužgoš fontano. Norėčiau pasakyti, kad Šakių urėdija per metus iškerta apie 110 tūkst. kubinių metrų miškų per metus ir dėl to niekas nesuka galvos, kad oras vis labiau blogėja. Tad, manau, dėl kelių medžių, kurie sovietmečiu buvo pasodinti iš taupumo, mūsų miesto ekologinė pusė tikrai nenukentės. O aikšte naudosis žymiai daugiau žmonių negu buvusiu skveru.
Deividas iš Keturnaujienos:
