Švarplių kaimo (Šakių sen.) gyventoja Marijona Martinaitienė balandžio 1-ąją šventė 100 metų jubiliejų. Ilgaamžę aplankė ir Šakių seniūnijos, savivaldybės administracijos atstovai. Šimtametė stebina energija, puikiu humoro jausmu, ragina visus daugiau šypsotis ir savyje nelaikyti pykčio.

M. Martinaitienė daugiau nei pusę amžiaus gyvena Švarplių kaime. Lankomės pas ilgaamžę jubiliejaus išvakarėse, mus pasitinka besišypsanti, žvaliai atrodanti Marijona, apsupta keturių vaikų: kartu gyvena sūnus Juozas ir dukra Eugenija Janina su šeima, dukra Aldona gyvena Kriūkuose, Danutė – Kaune, jos abi pasikeisdamos ir prižiūri mamą.

Iš keturių vaikų šeimos kilusios M. Martinaitienės kraitis ne menkesnis – keturi vaikai, 10 anūkų, 17 proanūkių ir viena proproanūkė. Senolė pamačiusi svečius tik ir ragino sėsti, pasivaišinti.

„Kokių gražių nepažįstamų žmonių atėjo...“ – kalbėjo jubiliatė.

Šimtametės Marijonos tėviškė – Karkazų kaimas (Plokščių sen.). Garbaus amžiaus moteris prisiminė: kol jos mamutė gyva buvo, tai ir į mokyklą ėjusi, septynerių našlaite likusi, vos paaugusi ėjusi kiaulių, karvių ganyti.

„Tėtis pamotėlę parvedė...“ – prisimena M. Martinaitienė.

Vėliau Marijona susipažino su būsimu vyru Juozu, atitekėjo į Ašmučių kaimą (Šakių sen.), susilaukė trijų dukrų ir sūnaus, o prasidėjus melioracijos vajui šeima iš vienkiemio persikėlė gyventi į Švarplius. Tiesa, Marijona anksti tapo našle, jaunėlis Juozas buvo vos pusės metų, tad vaikus augino viena. O pasiteiravus, ar daugiau neieškojo antros pusės, Marijona šypsodamasi atsako: „Su keturiais vaikais geras vyras neims, kai aplinkui gerų mergų yra... O ir aš daugiau su niekuo prasidėti nenorėjau, taip viena ir auginau vaikus.“

Moters dukra Danutė Piličiauskienė pasakojo, kad mama dirbo kolūkyje, tad ir jiems, vaikams, tekdavo padėti kolūkio normas įvykdyti bei namuose padėti žemės ūkio darbus nudirbti.

„Viską, kas reikėjo, tą dirbau... Ir pjoviau, ir ariau, ir akėjau, ir sėjau... Taigi dar ir keturis vaikus auginau, – į pokalbį įsiterpia Marijona. – Visi tie sunkumai pamirštami, sunkiausi metai – pokaris, kai dieną vieni, naktį kiti ateina... Atėjo vieną vakarą vyrai su šautuvu, liepė vyrui pasiimti kastuvą ir sako – einam. Laukiausi, tik mano šauksmas vyrą išgelbėjo...“

Pasak dukros Danutės, nežiūrint nelengvos kasdienybės mamutė labai darbšti buvo, laisvalaikiu siuvo, tad niekad valdžios neprašiusi jokių pašalpų. Mama mėgo šeimininkauti, buvo puiki šeimininkė.

„Išugdė ir mumyse tą darbštumą, atsakingumą, sąžiningumą. Gal ir griežtai auklėjo, tad namuose visada buvo tvarkinga, bet vyrų mums, dukroms, nerinko... – šypsosi Danutė. – Ruošdavo vaišes vestuvėms, kaimo, kolūkio baliams, be abejo, ir šermenims. Tortus, šakočius kepdavo. Prisimenu, kaip kaisdavom prie pečiaus – sukdavom volą.“

Į pokalbį įsijungusi dukra Aldona Sadlauskienė pasidžiaugė, kad mama leido patiems vaikams pasirinkti mokslų kryptį, tad ji ir sesuo Danutė pasirinko mokytojos profesiją.

„Reikėdavo ir pagiedot... Dabar jau negirdėti, kad kas lauke dainuotų. O tada darbas baigdavosi ir visada dainą užtraukdavom. Kai parėjai iš darbo, tai smagu būdavo pasidainuoti, o paskui tik eiti namus tvarkyti“, – pastebi jubiliatė.

O paklausta, kaip šimtametė maitinasi, dukra Eugenija Janina Venckūnienė prisiminė, kad mamutė penktadieniais pasninkaudavo, o dabar valgo kaimiškai. Anot dukrų, ir pas daktarus mamutė pradėjo lankytis gal tik prieš dešimtmetį, tiesa, prieš dvejus metus susilaužė šlaunikaulį, tad dabar vaikšto tik su vaikštyne. Kaip apgailestavo dukra Danutė, šiltuoju metų laikotarpiu ir į lauką su mama, deja, išeiti praktiškai negalima, kadangi per gyvenvietę eina žvyrkelis, tad kaimo žmonės tik dulkėmis kvėpuoja.

Kaip sulaukti 100 metų? Garbingą jubiliejų atšventusi M. Martinaitienė išduoda: „Nebūkite pikti. Su kaimynais nesipykite... Reikia nepykti, tai ir raukšlės neatsiranda. Ir dirbti reikia tiek, kiek valioji. Tos mano mergučės mažos buvo, tai ėjom kartu į laukus, linus rovėm, kartu viską dirbom. Padėjo vaikai ir šieną pjauti, ir grėbti, ir ravėti.“

Garbingo jubiliejaus proga jubiliatę nudžiugino ir Šakių rajono savivaldybės mero Edgaro Pilypaičio, Socialinės paramos skyriaus vedėjos Daivos Pilypaitytės, Šakių seniūno Daliaus Jasevičiaus sveikinimai ir linkėjimai.

„Tokiam gražiam pavasarį sulaukti šimto metų yra išskirtinė Dievo dovana. Manau, tai ir dėl išskirtinio jūsų šeimos narių dėmesio, rūpesčio jumis, šiandien matome jus taip jaunatviškai nusiteikusią. Jums linkime stiprios sveikatos, šviesių akių ir dar aiškių minčių“, – kalbėjo rajono meras kartu su ilgaamže užtraukdamas „Tyliai leidžias pavargusi saulė“.

„Kad tik sveikatos būtų. Daugiau nieko ir netrūksta... O ką daugiau papasakoti jums? Jau daug ką užmiršau, kas prieš šimtą metų buvo. Smagu, kad aplankėt. Nepikti esat...“ – tokiomis mintimis išlydi svečius M. Martinaitienė.