Jolitos ir Kęstučio Kuncaičių savanoriška veikla neliko nepastebėta – už pilietiškumo ir demokratijos skatinimą Jolita šiais metais buvo apdovanota Seimo įsteigtu rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukime Lietuvai“. Tai paskatinimas tęsti pradėtus darbus ir pavyzdys jų mažajai dukrai Luknei. Asmeninio archyvo nuotr.
Asta Saulė ŠULSKYTĖ
Gamtos apsuptame Verpikų kaime, esančiame netoli Slavikų, ant Siesarties upelio kranto, pasieniečių Jolitos ir Kęstučio Kuncaičių šeima savo atostogų metu rengia patyrimines nuotykių stovyklas, kuriose dalijasi su vaikais ir jaunimu savo sukaupta patirtimi, moko pilietiškumo. Praėjusiais metais įkūrę VšĮ Pilietiškumo ugdymo akademija, šiemet už šią savanorišką veiklą buvo apdovanoti Seimo įsteigtu rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukime Lietuvai“.
Vilniuje gyvenantys ir dirbantys Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai stovyklų vietą savanoriškai veiklai mūsų krašte pasirinko neatsitiktinai – Kęstutis yra kilęs iš Gotlybiškių kaimo, o Verpikuose yra jo tėvams priklausanti žemė, kur jie su šeima atvyksta pailsėti gamtos apsuptyje. Pasak Jolitos, mintis čia įkurti stovyklą kilo 2018 m. iš noro pasidalinti per daugybę metų pasieniečio darbe sukaupta patirtimi, kai Jaunojo pasieniečio būrelio nariai pasiprašė rimto žygio su nakvyne.
„Tada mano vyras pajuokavo, kad vežam į kaimą – tai daugiau nenorės, – prisiminė Jolita, tačiau pirmoji stovykla be vandens ir elektros, kurioje šeši stovyklautojai turėjo pasirūpinti ne tik savimi, bet ir vienas kitu, netapo vienkartiniu renginiu, nes kitais metais į ją pasiprašė buvusių stovyklautojų broliai ir sesės, draugai ir pažįstami. – Tad antroji stovykla praėjo su trijų mėnesių kūdikiu ant rankų, o dabar mūsų dukrai vos keturi metukai ir ji dalyvaus jau penktoje stovykloje.“
Jauniausia ir komunikabiliausia stovyklos organizatorė Luknė Kuncaitytė įkvepia visus nebijoti gamtos, drąsiai rodo varles, driežus, vabalus ir tikina, kad jie nieko blogo nedaro ir kad juos reikia mylėti. Iš tiesų, pasak J. Kuncaitienės, mokytis pilietiškumo – tai ir yra mylėti save, kitą, gamtą ir Tėvynę.
Kadangi vaikų, norinčių dalyvauti stovyklose, skaičius išaugo nuo šešių iki 100, į jas stovyklautojai susirinkdavo ne tik iš mūsų ar kaimyninių rajonų, bet daug atvykdavo iš Vilniaus, Kauno ir visos Lietuvos, nutraukti šią veiklą, kurią savanorystės pagrindais pasieniečių šeima vykdė savo atostogų metu, buvo gaila. Todėl pilietiškų žmonių paskatinti J. ir K. Kuncaičiai įkūrė VšĮ Pilietiškumo ugdymo akademija, kurioje nusprendė neapsiriboti pažintimi vien tik su pasieniečių darbu, bet leisti vaikams „pasimatuoti“ ir policijos bei ugniagesių profesijas.
„Aš kėliau sau klausimą, kas esu tokia, kad vadovaučiau akademijai? Aš tik paprastas žmogus, o akademija man asocijuojasi su rimta mokymo įstaiga, kur turėtų dirbti profesorius, docentas ar daktaras“, – atviravo pašnekovė, kuri būtent už pilietiškumo skatinimą šių metų kovo 30 d. buvo apdovanota Seimo įsteigtu rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukime Lietuvai“.
Tada ir atėjo atsakymas, kad nereikia būti jokiu profesoriumi, lektoriumi ar docentu, šiai veiklai pakanka būti pilietišku žmogumi.
„Dabar aiškiai žinome, ką darome ir dėl ko“, – šypsosi Jolita, kurios manymu, gautas medalis nėra asmeninis apdovanojimas, tai tarsi paskatinimas tęsti pradėtus darbus, lyg įpareigojimas pateisinti apdovanojimą ir ženklas visai Pilietiškumo ugdymo akademijai, subūrusiai apie 50-ies savanorių instruktorių, lektorių, sportininkų, esamų ir buvusių pareigūnų, karių, šaulių ir jaunuolių, padedančių organizuoti stovyklas, komandą. Jauniausiam savanoriui iš Šakių 11 metų, o vyriausiam panevėžiečiui net 89-eri, ir jis taip pat apdovanotas G. Petkevičaitės- Bitės atminimo medaliu. Tad amžius čia neturi jokios įtakos, svarbu vidinis nusiteikimas.
Įkūrus Pilietiškumo ugdymo akademiją, atsirado panašaus pobūdžio renginių poreikis ir suaugusiems. Po vaikų renginių vykdavo ilgos diskusijos su tėveliais, dažniausiai su mamytėmis, kurios pradėjo klausinėti, gal bus kada organizuojamos stovyklos ir joms. Taip kilo idėja savaitgalio stovyklai moterims. Pirmasis toks renginys Verpikuose įvyko praėjusiais metais ir labai pasiteisino, tad buvo pakartotas ir šiemet.
„Norėjosi kokybės ir sklandaus moderavimo, todėl stovyklose dalyvavome vos penkios moterys, dabar manau, kad galėtų būti ir daugiau, – atviravo pašnekovė. – Pilnas internetas pamokų, ką, kaip ir kur reikia daryti, bet mes to nepadarom, todėl visa esmė tame, kaip išbūti su tuo, kai nepavyksta, kai matai, kad nesi tobula. Jei mokysi, kiši per prievartą, sulauksi atstūmimo – juk mes viską pačios žinome, todėl kiekvienai labai svarbus palaikymas ir tikra bendrystė, o ne pamokymai. Kito patirtis mums gali visiškai netikti.“
Pasak J. Kuncaitienės, buvimas gamtoje įkvepia ir atpalaiduoja, o kai žmogų priimi, jis atsiveria. Visuomenėje gan dažnai įprasta smerkti, kaltinti, ieškoti, ką žmogus daro blogai ir kas yra negražu. Labai greitai pamatom, kad storas, ryžas, akiniuotas, naglas, įkyrus, o gero kažkodėl nematome arba kuklinamės pasakyti. Moterų stovyklose atvirkščiai – ieškoma pliusų ir jie akcentuojami. Kiekvienas toks renginys augina ir pačią jų sumanytoją, kuri įsitikinusi, kad tobulėti visada yra kur.