Nors šalyje gyvulių mažėja, retėja ir karvių augintojų gretos, tačiau kalbinti rajono mažesnių pieno ūkių savininkai rankų nenuleidžia, sukasi savo ūkiuose ir pienininkystės atsisakyti nežada. Tiesa, vienas iš pašnekovų visgi svarsto ir tokią galimybę.
Ūkių ir augintojų mažėja
Šalyje jau ne vienas karvių augintojas naikina ūkį, gyvuliai dažniausiai iškeliauja į Lenkiją. Ūkių, laikančių karves, metų pradžioje Lietuvoje buvo beveik 19 tūkstančių. Per metus jų užsidarė beveik 3 tūkstančiai. Žemės ūkio duomenų centro teigimu, rugpjūčio 1 d. rajone buvo 422 pieninių veislių karvių laikytojai (2023 m. – 474), jie augino 10 325 karves (2023 m. – 10 906). Deja, akivaizdu, kad tiek pieno ūkių, tiek karvių skaičius mažėja. Pienininkai Lietuvoje gauna nuo 18 iki 31 euro centų už litrą pieno, priklausomai nuo ūkio dydžio.
Pasak Daivos Mankuvienės, šeimos pieno ūkyje melžiama apie 30 piendavių, nors ūkininkė sako, kad pieno ūkyje grėsmių visuomet apstu, tačiau dirba kaip dirbę ir savo maitintojų išsižadėti neplanuoja. L. Poškevičiūtės nuotr.
Atsisakyti nežada
Karštą praėjusio penktadienio popietę lankomės Kriūkų sen. Vietos ūkininkė Daiva Mankuvienė su malonumu sutinka aprodyti nedidelį pieno ūkį. Tad sukame į ganyklas, kur ganosi 36 melžiamos juodmargių, žalųjų veislių karvės ir viena šėmoji. Karvės laikomos palaidos, iki rudens ganosi laukuose, žiemai pargabenamos į tvartus, melžiamos aparatais.
„Be abejo, ganant išlaidų ir darbo daugiau: reikia vandenį vežti, aptvarus tverti. Šiemet žolės daug“, – sako Daiva.
Ji pasakoja, kad gyvuliams duodami visi būtini priedai, atliekama ligų profilaktika, todėl karvės sveikos, veršiuojasi pačios, pieno kokybė gera. Per parą iš karvės primelžiama apie 30 litrų pieno. Pieną šiuo metu ūkininkai parduoda UAB „Pienlita“.
„Mūsų karvutės – ilgaamžės, yra gyvenančių daugiau kaip aštuonios laktacijos. Manau, prie ilgaamžiškumo prisideda rūpestis gyvuliais, laikymo sąlygos, kai dirbi sąžiningai ir su meile“, – sako Daiva.
Moteris pasakoja, kad tai šeimos ūkis, kuriame be jos darbuojasi vyras Renaldas bei tėveliai Rasa ir Mindaugas Patašiai.
„Pieno ūkį tėveliai pradėjo kurti prieš maždaug tris dešimtmečius nuo keturių karvių ir bandą didino pamažu – laikom dažniausiai apie 30 piendavių. Aš nuo kokių 12 metų tėvams jau padėjau prie ūkio. Taip ir užsilikau...“ – atskleidžia 38-erių Daiva.
Žiemą karvutės pervežamos į Daivos gimtinę Veršnius (Lekėčių sen.). Smalsu ir juose apsilankyti. Tad smėlėtais miško takeliais lekiam į dar mūsų niekada nelankytą Veršnių kaimą, kuriame kone vieninteliai gyventojai ir yra Patašiai. Pasitikusi R. Patašienė kviečia užeiti. Nors ūkis be didelių modernių technologijų, tačiau tvarkingas, miško viduryje esanti sodyba išpuoselėta, kiekviename žingsnyje junti darbščių šeimininkų rankas. R. Patašienė pasakoja, kad telyčaites užsiaugina patys, mėsinius veršelius parduoda. Moteris neneigia, kad gyvulių, ypač karvių, laikymas žmogų šiek tiek pririša prie namų.
„Rytas prasideda nuo šeštos valandos, gyvulių melžimo. Esam sėslūs žmonės. Pradėjom su karvutėm ir jau nenorim naikinti. Dirbame dėl savęs. Mano vaikystėje tai juokdavosi, kad gyvenu džiunglėse. Dabar čia mūsų namai, čia jaučiamės gerai, ypač anūkai“, – sako R. Patašienė prisimindama, kad jaunystėje ir šienaudavo, ir mišką traukdavo su arkliu, o dabar šeimos vyrai visus darbus nudirba su technika.
„Kol patys be papildomos darbo jėgos ūkyje apsidirbam, nenorime užsidaryti. Penininkystė šiandien mūsų pragyvenimo šaltinis. Kaimo gyvenimas turi tam tikro žavesio...“ – sako D. Mankuvienė ir atskleidžia, kad kol kas nesinaudoję ir jokia ES parama, pripažįsta, kad pyksta dėl žemės ūkio sektoriuje susiklosčiusios situacijos, visgi atsisakyti pieno ūkio nežada.
Graži kriūkiečių D. ir R. Mankų šeima puoselėja savo sodybą, augina sūnų Marių ir dukrą Gerdą, kurie taip pat nuo mažens ūkyje pripratę ne tik prie karvių, bet ir žirgų, paukščių. Šie žmonės tikras pavyzdys, kaip noras ir pastangos padeda nuversti kalnus.
L. Poškevičiūtės nuotr.
Nuotaikos skirtingos
Žiūrių k. (Slavikų sen.) galvijus laikančio Donato Tautkevičiaus kone visas gyvenimas taip pat susijęs su ūkininkavimu. Čia ne tik auginami 100 galvijų, bet sėjamos ir grūdinės kultūros. Kartu su Donatu ūkyje triūsia ir jo žmona Daiva bei sūnus Laimonas.
„Ūkį perėmiau iš tėvų. Pradėjom nuo septynių karvių, po truputį karvių bandą didinom. Šiuo metu melžiamų laikom apie 80. Dirba visa šeima, todėl dar ir laikomės. Samdome ir darbuotojų“, – sako D. Tautkevičius.
Ūkininkas palydi iki aptvaro, kur laisvai ganosi daugiausiai holšteinų veislės melžiamos juodmargės, kitame aptvare – telyčios. D. Tautkevičius neslepia jau pavargęs nuo nuolatinės įtampos pieno sektoriuje.
„Jau senka kantrybė. Gaunami pinigai už pieną nepadengia kaštų ir nemotyvuoja toliau užsiimti pienininkyste. Buvo laikai, kai iš mėnesio gaunamų pajamų iš karvučių galėjai kokį padargą nupirkti. O dabar jau neįmanoma... Bet žemė pas mus nederlinga, tinkama labiau pievoms, o ne augalininkystei vystyti. Mes Slavikų krašte likom vieninteliai laikantys dar karves, – sako Donatas. – Žmonės karves išparduoda dar ir todėl, kad nėra kam ūkio perimti. Jaunas žmogus mato tik vargą, nuolatinę įtampą ir nežinomybę. Tai ir renkasi geriau apmokamus darbus mieste ar užsienyje.“ 
Donatas ir Daiva Tautkevičiai. D. Pavalkio nuotr.
Tuo tarpu į pokalbį įsijungusi V. Tautkevičienė į viską žiūri optimistiškiau.
„Karvėms atidaviau didžiąją dalį savo gyvenimo, tad jų atsisakyti būtų išties gaila. Karves melžiam du kartus, parsigenam į tvartą, po to vėl į ganyklas. Melžiam melžimo aištelėje su vyru, padeda marti, turim pamaininę melžėją. Per parą iš karvutės primelžiam apie 25 litrus pieno. Karvutės pas mus gyvena iki 10 ir daugiau metų. Vis dar laukiam geresnių laikų pieno sektoriuje“, – pasakoja Vida.
„Jokiu būdu negalima garsiai ant gyvulių šaukti“, – priduria Donatas.
Gal todėl karvutės apspinta savo šeimininką ir mus, leidžiasi glostomos ir noriai pozuoja prieš fotoaparatą.
Vida atskleidžia, kad karvės šeriamos natūraliais žoliniais pašarais, gauna netgi mažiau priedų. Ji paneigia nuomonę, kad gyvulininkystė laikoma viena iš didžiausią poveikį klimato kaitai darančių ūkinių veiklų. Jos tvirtinimu, kad gyvuliai ganomi palaidai, atmosferos tikrai neteršia, kitaip nei tos karvutės, kurios laikomos fermose ir šeriamos priedais, o ir tokių gyvulių gyvenimas, pasak ūkininkės, būna gana trumpas ir liūdnas.
„Mūsų karvės vaikšto, kur nori, džiaugiasi saule, turi natūralią užuovėją nuo lietaus“, – pokalbį užbaigia pašnekovė.
D. Pavalkio nuotr.
Galvoja naikinti ūkį
O štai Pervazninkų kaime (Sudargo sen.) ūkininkaujantis Jurgis Miliūnas šiuo metu augina 40 karvių, tiek liko iš 130 galvijų. Tačiau dabar teigia rimtai pagalvojantis apie ūkio naikinimą.
„Nusprendžiau užsidaryti, kiek gali dirbti už dyką. O dirbi prie gyvulių nuo ankstyvo ryto per dieną. Jau ir pirkėjas buvo atvykęs, bet kai už karvę pasiūlė po tūkstantį eurų, tai atrėžiau, kad ne ožkas parduodu“, – apie situaciją kalba ūkininkas ir apgailestauja, kad pieno ūkiai aplink nyksta, nors ne kartą protestuota, prašyta, kad būtų normali pieno kaina, tačiau, pasak jo, niekas karvių augintojų negirdi.
Raimondas iš Raseinių:
