Praėjusį penktadienį Rotušės fojė buvo pristatyta paskutinė šių metų paroda – savivaldybė pasipuošė ne tik ankstesniais, bet ir pačiais naujausiais šakietės Birutės Jakštienės tapybos darbais.

 

 

Pasak rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vyriausiosios specialistės Aurelijos Papievienės,  B. Jakštienės tapybos darbai labai tikroviški ir natūralūs – gamtos vaizdai tarsi vėjo gūsio pakelti ir nutupdyti menininkės drobėje. „Jos darbų su niekuo nesumaišysi, - pritarė jai rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė. – Ji ištikima vienam stiliui visą savo kūrybinį laikotarpį ir galbūt todėl gerai žinoma tarp meno gerbėjų.“

Į parodą susirinkusių B. Jakštienės artimųjų, draugų, pažįstamų ir kolegų menininkų dėmesį patraukė jos dukterėčios Indrės Siaurusevičiūtės, baigusios tapybos studijas  Vilniaus dailės akademijoje, vaikystės prisiminimai apie savo tetą, kurios dirbtuvėlėse, kvepiančiose aliejiniais dažais, ir  įvyko jos pirmasis susipažinimas su menu. „Ačiū, kad įkvėpėte mane“, - dėkojo ji tetai. „Ačiū už tai, kad puošiate visuomenines erdves savo širdies šiluma, kurią perduodate per savo rankų gebėjimą“, - antrino Indrei rajono savivaldybės mero pavaduotoja Rima Rauktienė, įteikdama parodos autorei gyvomis gėlėmis puoštą molbertą.

Nors kolegos menininkai B. Jakštienę palygino su vaisiais aplipusia obelimi, kurios paveikslas kadaise buvo padovanotas Zanavykų muziejui ir iš ten atvežtas į parodą, tačiau pati menininkė, nors ir sutinka su tokiu savo įvaizdžiu, tačiau save pristato šiek tiek kitaip.  „Galbūt esu obelis, bet truputį laukinė – nedrįsau kviesti į parodą, tačiau labai džiaugiuosi, kad susirinkote, - kalbėjo tapybos darbų autorė. – Iš tiesų, jeigu ne jūs, tiek pastangų į tapybą nedėčiau...“

„Kas aš esu? Tik lengvas teptukas, kuriuo tapomi spalvų, tonų ir šviesos žaismo atspindžiai, - sakė menininkė. - Gyvenime, kur laikas yra svarbiausia, man jis dingsta atsistojus prieš drobę, tapau ir stebiuosi, koks pasaulis gražus ir kaip čia gera... Ši paroda – tai ėjimas iš drobės į drobę per laiką, kur praeitis susilieja su dabartimi ir išlieka visi prisiminimai. Tai nuostabiausios akimirkos, praleistos šiuose atvaizduose...“

Juk gyvenimas pilnas susitikimų, pačių keisčiausių ir nenuspėjamų. „Kai stovėjau galerijoje priešais Van Gogo  darbus, pajutau lyg štai ir jis mane surado, kaip seniai matytas draugas pakvietė į savo vidų. Toks artimas ir panašus mūsų žvilgsnis. Jis kartais užsukdavo į mano sodybą pasibūti, - pasakojo menininkė. – Ten vakarais savo paveikslais grodavo ir pats Čiurlionis. Jo muzikos garsas skambėdavo iki drobės kraštų. Ten Mone stebėdavo ryto ir vakaro kaitą, skindamas man glėbiais vandens lelijas...“

B. Jakštienė prisipažino: „Jau praėjau šį etapą, kai netikėjau žmonėmis ir šalinausi jų, užsidarydama savo pasaulyje. Dabar labai myliu žmones. Ne tik pačius artimiausius. Visus. Ir tolyn – labyn. Jei anksčiau geriau supratau tik augančią žolę, tai šiandien pradėjau jausti ir žmones. Gaila, jų portretų netapau. Užsimerkusi žinau – nutapysiu tą, pavaizduosiu aną, tačiau visi žmonės mano vizijose - su sparnais. Tad nežinau, kaip jie atrodytų paveiksluose.“

B. Jakštienės prisiminimų akimirkomis ir negrįžtamos tėkmės pojūčiu Rotušės fojė galėsite gėrėtis visą gruodžio mėnesį.