Žemosios Panemunės dvaras (Kriūkų sen.), užmirštas, apleistas, nuniokotas, medžių ir krūmų apsuptyje skendėjo kelis paskutinius dešimtmečius, nors turėjo šeimininkus. Šiandien, užkopus ant Žemosios Panemunės piliakalnio, pro išgenėtus krūmus ir medžius iškyla dvaro rūmų pastatas, aiškėja parko kontūrai. Prie rūmų plevėsuoja trispalvė, pasitinka nauji šeimininkai Rasa ir Vytautas, kurie kuria dvaro sodybos ateities viziją, nori, kad čia lankytųsi žmonės.

Jei daugelis žmonių stato naujas sodybas, brangius namus, tai praeitų metų rugsėjį Rasa ir Vytautas, jauna kauniečių pora, pamatę skelbimą, jog parduodama Žemosios Panemunės dvaro sodyba, atvyko jos apžiūrėti.

„Iš pradžių planavom važiuoti grybauti, bet nusprendėm tuo pačiu apžiūrėti ir parduodamą dvarą. Pamatę tokį apleistą, nenustebom. Mes matėm ne tai, koks dvaras buvo, bet koks jis bus ateityje“, – pasakoja Vytautas.

Sutuoktiniui antrino ir žmona Rasa pridurdama, kad, atvykus pernai rugsėjį, prie dvaro teko prasibrauti per krūmynus, bet eidami nuo Žemosios Panemunės piliakalnio, pamatę obelis, aplipusias obuoliais ir rugsėjo voratinkliais, nesuabejojo.

„Ir sakau vyrui – negi taip gali būti, kad šitokia unikali vieta tiek metų laukė mūsų, kol mes čia vieną dieną ateisim. Apėjom viską, neapsakomas jausmas tuomet apėmė – tai mūsų. Toks jausmas, kad po daug metų grįžom namo...“ – šiandien jaudulio neslepia naujoji dvaro šeimininkė.

Vytautas šypsosi sakydamas, kad ne kasdien dvarą perki, todėl betvarkydamas pirkimo dokumentus susipažino su Panemunių regioninio parko, paveldosaugos specialistais, su kuriais reikės derinti ir dvaro atstatymo darbus. Praeitą rugsėjį apsižvalgę, Rasa ir Vytautas gruodžio mėnesį tapo oficialiais naujaisiais dvaro šeimininkais. Be šiek tiek pakitusių centrinių dvaro rūmų pastato, yra išlikusi arklidė, grūdinė, kuri nepriklauso dabartiniams dvaro šeimininkams, trys sovietmečiu statyti pastatai. Visa dvaro teritorija apima apie 18 ha.


„Norisi, kad atgytų dvaro parkas, kad atvažiuotų čia pabūti žmonės. Man labai yra graži japonų tradicija, jie po savo sakuromis rengia piknikus ir tiki: jeigu į krepšį ar taurę gėrimo įkris sakuros žiedas, bus laimingi metai. Šiame dvaro sode yra per šešis šimtus obelų, todėl bandau įsivaizduoti, kad, obelims sužydus, čia atsivers nuostabus grožis“, – pasakojo Rasa.

Naujieji šeimininkai, padedant draugams, pažįstamiems, jau šiek tiek aptvarkė dvaro aplinką, bet didžiausias darbas laukė rūmų viduje. Anot Vytauto, keturis šimtus metų žmonės kūrė, kažką dvare darė, o per dvidešimt metų gamta padarė savo, nes žmonės tuo metu juo nepasirūpino. Dvaras taip suniokotas būtent per pastaruosius dvidešimt metų: išplėštas parketas, krosnių kokliai, naujiesiems šeimininkams liko tik pastato sienos, neliko nieko autentiško.

„Rūmų viduje šiukšlių buvo iki langų, tikras sąvartynas: nuo majonezo indelių iki televizorių, kurių čia radom apie trisdešimt...“ – pasakojo Vytautas.


Naujųjų šeimininkų ateities planuose, kad dvaras po truputėlį atgimtų, kad dvarvietė atgytų. Anot jų, proceso nepaskubinsi: jau yra atlikti dvaro rūmų pastato architektūriniai tyrimai, netrukus turėtų būti pradėti dvaro remonto projektavimo darbai. Yra įgriuvęs vieno rūmų pastato dalies stogas, jį planuojama atstatyti, o kitą pastato stogo dalį – pakeisti.

Vaikščiojant po rūmus Rasa rodo į kol kas į tuščią erdvę, sako skaičiusi buvusių dvarininkų Zanų giminaičių prisiminimus, kad čia buvo įrengta menė, skirta penkiasdešimčiai žmonių, į kurią patekdavo pro ąžuolines duris.

„Susitvarkius dvarą žmonės galėtų čia švęsti šventes, vėliau šiame dvare ir jo prieigose praleisti savaitgalį. Norim įrengti takelius po parką, tik viskam reikia laiko. Kiek reiks investuoti? Manom, kad labai daug, laiko mes turim...“ – šypsosi naujoji dvaro šeimininkė.

Informacijos apie dvarą išlikę mažai, tačiau šio dvaro ištakos siekia Abiejų Tautų Respublikos kūrimosi laikus, 450-ties metų dvaro istorija mena garsias dvarininkų pavardes – Gelgaudai, Tiškevičiai, Fergisai, Zanai. 1923m. neišparceliuotą dvaro centrą nusipirko žurnalistas Valentinas Gustainis (1896–1971). 1940 m. jį ištrėmė į Sibirą, o dvarą nacionalizavo. Pokario metais pastatuose buvo įsteigta ligoninė. 1990 m. dvaro sodyba buvo grąžinta Gustainių giminaičiams.

„Šis dvaras – tai didžiulė Lietuvos istorija. Žemosios Panemunės dvarvietė, manoma, įsikūrusi buvusios kryžiuočių pilies vietoje. Mūsų vienai šeimai dvaro istorijos nereikia, ji turi būti prieinama visiems žmonėms“, – įžvalgomis dalijasi Rasa.

Einant per šimtametį sodą iki Žemosios Panemunės piliakalnio, kuris įeina į dvaro teritoriją, pasitinka keli išlikusios liepų alėjos medžiai. Pasakojama, kad XIX amžiaus pabaigoje dvarininkas Zanas turėjo du keleivinius laivus, kurie į Žemąją Panemunę atplukdydavo svečius, o jie alėja iki dvaro buvo atvežami karieta. Naujieji šeimininkai neslėpė – norėtų ateityje atkurti tokias keliones Nemunu iš Kauno. Šiandien dvaro teritoriją iš vienos pusės žymi Paausės upelis, bėgantis į Nemuną.

Dvaro teritorijoje esantis legendomis apipintas akmuo siejamas su pagonybės laikais, manoma, kad čia buvusi šventvietė, vėliau prie jo buvo galimai baudžiami nepaklusnūs dvaro baudžiauninkai.

Priešais dvaro rūmus į dangų stiebiasi akacijų medžiai, kuriems per tris šimtus metų, priešais juos stovi išlikę Gediminaičių stulpai, menama, kad dvaro savininkas Valentinas Gustainis pastatė juos gimus sūnui Gediminui.

Rasa ir Vytautas savaitgalius leidžia Žemosios Panemunės dvare po truputėlį tvarkydamiesi, planuodami savo ir dvaro ateitį, bet pokalbio pabaigoje priduria, kad jie prie šio dvaro istorijos prisidės tik dalele, o po jų kažkas istoriją pratęs.