Sudargo įduboje, tarp į tolimą dangų besistiebiančių pušų, kuriose garsias giesmes čiulba įvairiausi paukšteliai, saulės spindulių pakviesti susirinko poezijos mėgėjai. Šeštadienio popietę čia vyko kraštietės poetės Gemos Flėderytės-Sotikovos pirmosios poezijos knygos „Laumžirgio klyksmas“ pristatymas.

Šakių viešosios bibliotekos kūrybinė grupė „Mėlynosios paukštės“ pristatė Gemos Flėderytės-Sotikovos kūrybą, ją pačią, padainavo keletą jautrių dainų, perskaitė keletą autorės eilėraščių. Poetė užburiančia kalba kuria emocijų kupiną poetinį pasaulį, kuriame atsispindi visa gyvenimo pilnatvė – ašara ir meilė, džiugesys ir kančia...

Jautrius Gemos eilėraščius apie kiekvienam pažįstamus jausmus: meilę, netektį, ilgesį, vienatvę, būties trapumo pajautimą, iliustravo Aušrinė Pavasaris. Knyga, palydėta poetės ir redaktorės Vilijos Dobrovolskienės, jau drąsiai jaučiasi tarp kitų rajono literatų leidinių.

„Iš tikrųjų labai keista pristatyti Gemos pirmąją knygą, kai mes jos kūrybą jau seniai žinome iš virtualaus pasaulio. Seniai reikėjo šios knygos. Skaityti daug Gemos eilėraščių vienu prisėdimu yra sudėtinga, nes juose tiek dramatizmo, tiek įtampos, tiek suvokiamo ir laukiamo rezultato, kuris būna labai netikėtas. Pats pirmas eilėraščio sakinys dažnai jau yra tarsi įvadas ar raktas į eilėraštį. Moterys, pasakykit, kuri perskaičiusi bent vieną Gemos eilėraštį nepagalvojote, kad jis apie jus? Perskaičiusi suprantu, kad tikėjimą, meilę, viltį, gyvenimą reikia saugoti, branginti ir auginti taip, kaip duona auginama. Visada autorius yra tapatinamas su lyriniu eilėraščio subjektu, su tuo žmogumi, kuris yra tame eilėraštyje. Tikiu, kad Gema rašydama irgi susimąstė, – kiek šiose eilėse yra manęs ? Kuo daugiau eilėse yra poeto, tuo tos eilės yra nuoširdesnės, tuo tose eilėse daugiau pasaulio, daugiau gilaus mąstymo. Ačiū už puikias eiles, puikią knygą – mes jau dabar norime antrosios“, – kalbėjo knygos redaktorė V. Dobrovolskienė .

Poezija gimsta iš sielos gelmių, sutelkia žmogų, palengvina akistatos su savimi akimirkas. G. Flėderytės-Sotikovos vizijų pasaulyje svarbu atrasti savąjį atgarsį. Raguvos kultūros centro meno vadovė Rima Žudienė pagal Gemos eilėraščius kuria muziką: „Pirmiausia visada atsiklausiu poetų sutikimo kurti muziką pagal jų eiles. Kai pamatau eiles, jos turi pačios suskambėti, susidainuoti iškart.“

„Labai drąsu paimti parkerį ir rašyti, bet kai reikia kalbėti, sukyla emocijos. Man padarėte labai didelę šventę, – besišypsančių draugų jūrai sakė autorė. – Sudervėje prieš kelerius metus vyko laumžirgio, kuris man be proto gražus sutvėrimas, gelbėjimo akcija. Jis gulėjo ant vandens paviršiaus sparnelius ištiesęs, man taip jo pagailo, kad ėmiau traukti iš vandens. Kada bandžiau nelaimėlį padėti ant žolės, tą akimirką kažkas suklykė – pasirodė, jog tai lyg pats laumžirgis klykia norėdamas padėkoti. Tačiau aš gerai žinau, jog laumžirgiai neklykia, tikriausiai tai buvo paukštis, tačiau man labai patiko šis žodžių junginys – „laumžirgio klyksmas“. Taip ir gimė knygos pavadinimas.“

G. Flėderytė-Sotikova sako, kad  tai, kas sudedama į eilėraščius, nebūtinai yra autoriaus asmeniniai išgyvenimai.

„Nesvetima autoriui nei meilė, nei išsiskyrimas, nei išdavystė. Apie tai rašydamas bet kokiu atveju tarsi elektra prateki pats. Man kartais gaila savo lyrinės herojės, kiek gi aš galiu jau ją kankinti? Bet tokia jau esu, toks mano kūrybos žanras. Elegija. Turbūt skaitytojas mane atpažįsta labiausiai šiame žanre, mane mato per šią prizmę“, – įsitikinusi poetė.

Ilgai ieškotas žodis, jautriai išjausta muzika ir Sudargo apylinkių grožis tarsi susiliejo į vieną visumą. Ši harmonija pripildė žmonių širdis paprasta žmogiška laime ir padovanojo poezijos mėgėjams pilnatvės pojūtį.