„Filmo „Senis prie jūros“ ėmiausi pamatęs, kad aš atrandu dar vieną sau nematytą, o gal pasiilgtą tėvą. Tokį, kaip iš vaikystės – naminį, šeimynišką, jaukų, kitokį“, – šie Vytauto V. Landsbergio žodžiai, ko gero, nušviečia visa, ką patyrė sekmadienio popietę į Šakių kultūros centrą susirinkusi publika. Mero Edgaro Pilypaičio iniciatyva čia atvykęs, Vytauto Landsbergio 90-ajam jubiliejui skirtą filmą režisavęs V.V. Landsbergis tądien šakiečiams leido atrasti tik šeimai pažįstamą profesoriaus pusę, atsikleisdamas ją ne tik per namuose fiksuotus, į filmą sudėtus vaizdus, bet ir skaitomas tėvo eiles, dainuojamąją poeziją.

„Yra vienas Landsbergis, kurį mes matome televizijoje, spaudoje, yra ir kitas – su chalatu namie, savo vienišumoje galvodamas apie išėjusius, kalbėdamas su jais. Jei anksčiau tėvas buvo kaip karys, toks bebaimis, aršus ir toks labai kietą nuomonę turintis, tai dabar jame matau išminčių, žynį, nebe tokį kategorišką, o mylintį, laiminantį, liūdintį. Atsivėrė daug spalvų“, – pristatydamas filmą „Senis prie jūros“ kalbėjo režisierius.

Dažniausiai namuose fiksuotuose kadruose žiūrovai sutiko V. Landsbergį pastarųjų metų kasdienybėje – panirusį į apmąstymus, poeziją, neatsiejamo gyvenimo palydovo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus ir muziką, apsuptą šeimos, kartais iš pirmo žvilgsnio skendintį vienatvėje, o iš tikrųjų mintimis leidžiantį laiką su pačiais brangiausiais žmonėmis – į amžinybę išėjusia žmona, mama. Nesiimsiu plačiau nupasakoti, kas buvo rodoma, juo labiau, sakoma juostoje  –  bet kokie bandymai apsiribotų tik mėginimu filme nuskambėjusias profesoriaus mintis perteikti tekstu be intonacijos ar daugiau už žodžius pasakančių pauzių, taip neišvengiamai atimant dalį esmės.

„Ruošiant filmą iššūkiu buvo suvokti, kur yra privatumo ribos ir kiek galima atvirauti. Turėjau tokį išbandymą, egzaminą – nunešti filmą tėvui ir gauti jo pritarimą arba ne. Kažkaip buvau susitaikęs, kad ligoninės kadrą lieps iškirpti, nežinojau, ar sutiks su ta vieta, kur apie mamą kalba. Klausiau tėvo, ar čia neturėtų būti tik namiškiams skirtas filmas, o jis pasakė, kad jam visa Lietuva namiškiai. Sakė, kad jei koks baibokas ateis ir pasišaipyti norės, viskas su tuo gerai, taigi šeimų be baibokų nebūna“, – su šypsena prisiminė V.V. Landsbergis.

Filme dažnai skambėjusios profesoriaus eilės, paties įvardijamos tiesiog „organizuotais tekstais“, praėjusiais metais taip pat įgavo kūną – leidykla „Dominicus Lituanus“ išleido rinktinę „Laikinas numas“. Knygelę pristatęs V.V Landsbergis teigė, jog didelė dalis čia išspausdintų eilėraščių, užrašytų sapnų tampa tarsi duokle žmonai Gražinai. Čia taip pat tekstai, kilę iš bendravimo su proanūkiais – mažaisiais šeimos nariais, kurie šiomis dienomis profesoriui tapę tikra akių šviesa.

„Tai tėvuko tekstai, parašyti po mūsų mamos iškeliavimo, per tuos metus. Čia vėl toks keistas paradoksas kaip ir filme. Mes kažko turime netekti, kad atrastume, kad užsinorėtume tą santykį tęsti ir turėti. Tada turi sapnus, poeziją. Labai džiaugiuosi, kad jis taip ir savo mamos, ir savo žmonos nepaleidžia. Jam patinka tas būvis, būti ir su gyvaisiais ir mirusiais, neskirstyti, kurie čia arčiau, kurie toliau. Visi yra reikalingi. <..> Jurgiukas yra proanūkis, kuris atėjo keletą savaičių po mamos mirties. Tėvui Jurgis pasidarė... Na, tarsi kažkas išėjo, o kažkas grįžo, dalis parėjo atgal. Šitam laike jis atrado anūkus ir proanūkius, būdamas politiku jis neturėjo laiko, natūralu. Dabar jam baisiai įdomu, kas čia per žmonės užaugo, kokia čia gentis. Ir jis stebi, užsirašinėja viską, ką tie pasako, daugelis eilėraščių gimsta iš tų proanūkių, kaip jis sako, šedevrų“, – komentavo sūnus.

Pasak V.V. Landsbergio, tėvo eilėraščiai, nors iš pirmo žvilgsnio „binkiškai žaismingi ir lengvi“, tačiau dažnai po žodžiais slepiantys kur kas gilesnę, skaudesnę potekstę. Tai tarsi žodžio muzika – kažkas sudėliojama, pagrojama, bet ir paliekama tyloje.

„Tik įsiskaitęs supranti, kad tai labai rimta. Štai čia tas mano tikrasis tėvas, kurį aš nuo vaikystės prisimenu. Niekad nesuprasdavau, ar jis rimtai kalba, ar juokauja. Jonas Mekas yra pusiau juokais pasakęs, kad jei ne „Fluxus“, tai Landsbergis nebūtų Sausio 13-ąją taip susitvarkęs, taip susidorojęs su savo būsenomis. „Fluxus“ judėjimas yra žaidimas, žiūrėjimas į gyvenimą tarsi iš stebėtojo pozicijos. Kai tu nedalyvauji visas, į gyvenimą žiūri kaip į Dievo žaismą, šypsaisi, net kai skauda, net kai labai rimti dalykai vyksta, ir tai padeda neišprotėti. Tai labai stiprus būdas palaikyti psichiką normaliame būvyje“, – samprotavo svečias.

Praėjusiais metais pasirodė ir V. Landsbergio išversta Rabindranato Tagorės knyga „Į anapus“ – šią knygą profesorius vertė 70 metų. Anot V.V. Landsbergio, knyga į tėvo akiratį pakliuvo šiam dar studijuojant, kuomet jis panoro išmokti anglų kalbą.
„Knyga viena paskutinių Tagorės parašytų, kai jis jau ruošėsi susitikti Viešpatį ir buvo labai šviesiai tam pasiruošęs. Studijuodamas tėvas pradėjo savarankiškai mokytis anglų kalbą ir paprašė dėdės Tado, kad duotų kokią nesudėtingą knygą angliškai. Dėdė Tadas buvo kytras ir davė Tagorę. Manau, kad tai pasidarė esminė tėvuko knyga jo filosofijoje, jo gyvenimo matyme. <..>Tagorė yra išverstas ne iš kalbos į kalbą, o iš būsenos į būseną. Reikia atrasti, pačiam būti panašioje būsenoje, tu negali pažodžiui išversti. Matyt, tėvukas tik 90 metų sulaukęs pajuto, kad jau gali tą vertimą pasiūlyti“, – teigė V.V. Landsbergis.

Dalis V. Lansbergio kurtų tekstų tą vakarą nuskambėjo ir kaip dainos. Dainuojamosios poezijos meistras V.V. Landsbergis žodžiais ir melodija palietė ne vieno klausiusio širdį.

„Žmogus kalba arba byloja – tai skirtingi dalykai. Kalbėdamas sakai savo nuomonę, ką tu žinai, skaitei, emocijas perteiki. O bylojant tarsi kažkas kitas per tave kalba. Su tėvuku kalbėjom apie Lietuvą, ką daryti, kokia Lietuvos situacija. Viename susitikime jis pradėjo byloti – pasakė, kad reikia dainuoti, nes nebesusišnekam. Kai nesusišneki, reikia dainuoti, padainavus nebegali nekęsti to žmogaus, nes tik ką dainavai kartu. Sakė, kad būtų nuostabu, jei Seime prieš posėdį visi sudainuotų porą liaudies dainų, tuomet dingtų daugybė išankstinio priešiško nusistatymo ir būtų galima kalbėti apie reikalus, neturint noro pažeminti, nes gi dainavom. Pamatytų, kad ne partijos mus skiria, o išankstiniai įsipareigojimai oponuoti, žeminti, nekęsti. Galiu patvirtinti, kad dainavimas yra gana esminis mūsų lietuviškosios tapatybės, bendrumos momentas ir jei netenkame dainų, savęs netenkame“, – kalbėjo į rankas gitarą pasiėmęs V.V Landsbergis, netrukus sukūręs minėtąjį bendrumos momentą, kurį renginio dalyviai, tikėtina, parsinešė ir į namus.

Agnė Kereišiūtė