Šakių viešoji biblioteka rajono gyventojus pakvietė į susitikimą su rašytoja, jogos praktike, buvusia legendinių žurnalų „Ieva“ ir „Cosmopolitan“ leidėja, kuri pristatė savo naujausią, devintąją knygą – „Popietės laikas: mitai ir tiesa apie senėjimą“.

Autorė prasitarė, kad knygą apie popietės laiką sugalvojo rašyti belaukdama pensinio amžiaus. Ji neslėpė, kad nuo to laiko nuolat galvoje sukosi legendinės britų grupės „The Beatles“ daina „When I‘m sixty four“ („Kai man 64-eri“). Tačiau kai pernai jai sukako 64-eri, šios dainos girdėti nenorėjo, nes pasirodė, kad ji labai diskriminuojanti. 

„Man pasidarė įdomu, o ką pats dainos autorius galvoja apie šį savo kūrinį? Aš susiradau Paulo McCartney interviu, kuriame jis prisipažįsta, kad būtent dėl šios dainos jam yra gėda. Turint omeny, kad ją parašė būdamas 15-os, jam galima atleist. McCartney pasakojo, kad šią dainą jo draugas pianistas atlieka senelių namuose, pakeisdamas pavadinimą ir daina vadinasi „Kai man 84-eri“. Ir sako, jei jis pats šiandien rašytų tą dainą, tai ji vadintųsi „Kai man 94-eri“, – pasakojo rašytoja, pabrėždama, kad tai joje labai stipriai surezonavo. 

Pasak Evos, kiekvienas žmogus asociaciją su žodžiu „senatvė“ sieja su kažkuo, kas 30 metų nutolę nuo jo tuometinio amžiaus. Tad „Popietės laiką“ parašė todėl, kad ir pati sulaukė popietės amžiaus, o pavadinimą parinko pagal moderniosios psichologijos ir psichoterapijos pradininko Carlo Gustavo Jungo senatvės apibūdinimą – senatvę jis vadina popiete ir tai, jo manymu, yra amžiaus tarpsnis nuo 55-erių iki 85-erių metų.

Anot viešnios, tai laikas, kai nieko negalima atidėti, tačiau čia pat iškėlė mintį, ar ne paradoksas, jog linkime vieni kitiems ilgiausių metų, o patys jų bijome sulaukti?

Ir logiška, kad jos kalba pasisuko apie baimę senėti ir olandą Emilį Ratelbandą – pirmą žmogų istorijoje, kuris panoro pakeisti savo gimimo datą, motyvuodamas, kad jaučiasi ir atrodo 20 metų jaunesnis. Be to, jis įsitikinęs, kad metrikų pakeitimas jam suteiktų didesnes galimybes susirasti darbą ir jaunesnę partnerę, tačiau teismas tokį jo prašymą atmetė.

Faktas, kad gyvenimo trukmė visame pasaulyje didėja ir senėjimas tampa globalia tendencija – 2050-aisiais kas šeštas pasaulio gyventojas bus 65+ metų amžiaus. E. Tombak manymu, viena problema – kokiai daliai žmonijos valstybės turės mokėti pensines išmokas, kita – ar bus pakankamai jaunų žmonių, kurie norės prižiūrėti vyresnius žmones, ar ramiai žiūrėsime, kaip vis daugiau šalių priima eutanazijos įstatymą – leidimą pasitraukti iš gyvenimo ne tik sunkiai sergantiems, bet ir depresuojantiems, tiems, kuriems tiesiog nusibodo gyventi. 

Savo knygoje ji aprašo vieną tokią sukrečiančią istoriją apie moterį, sirgusią Alzheimerio liga, kuri šiandien, skirtingai nei kai kurios vėžio formos, nėra išgydoma. Kalbėdama apie šią ligą, rašytoja pateikė, jos manymu, revoliucinį vienuolių tyrimą, kuris buvo atliktas 1986–1990 m. Amerikoje. Jame dalyvavo apie 700 vienuolių moterų, sutikusių, kad po mirties jų smegenys būtų paaukotos Alzheimerio ligos tyrimams. Moterys buvo stebimos daugiau kaip dvidešimt metų. Tyrimo pradžioje joms buvo 70, o kai kurioms ir daugiau metų. 

Kai vienuolės mirė ir buvo ištirtos jų smegenys, tyrėjus apstulbino faktas, kad kai kurių smegenys buvo labai stipriai pažeistos Alzheimerio ligos, bet gyvenime tos moterys nejautė jokių požymių ir nugyveno gyvenimą būdamos šviesaus proto. Tai įrodė, kad sveikoji smegenų dalis gali perimti pažeistosios funkcijas. 

Tyrėjams buvo įdomu, kuo tos moterys skyrėsi nuo kitų. Tam ištirti pasitarnavo tokia unikali medžiaga kaip autobiografijos, kurias moterys parašė jaunystėje, prieš duodamos seserystės įžadus. Pradėjus tyrimą jų vėl buvo paprašyta aprašyti savo gyvenimą. Tyrėjams buvo įdomūs ne biografiniai faktai, o minties raiška, tikslumas, negatyvūs, pozityvūs ir neutralūs žodžiai. Tyrinėdami autobiografijas mokslininkai pastebėjo, kad tos vienuolės, kurios buvo labiau pozityvios ir jų kalba buvo geriau išvystyta, buvo atsparesnės demencijai. 

„Aš manau, kad su šiuo tyrimu būtina supažindinti visus vyresnių klasių moksleivius ir studentus, kviečiant skaityti kuo daugiau knygų, kad išmoktų rašyti, sklandžiai reikšti savo mintis ir nuolat tobulinti šitą gebėjimą“, – pabrėžė E. Tombak, įsitikinusi, kad tuomet senatvė negąsdins, o bus tas aukso amžius, kai nebereikės atlikti socialinių vaidmenų ir pagaliau bus galima gyventi dėl savęs.