Teko skaityti, kad Jonas Jablonskis, dar XX a. ieškodamas lietuviško atitikmens žodžiui „muziejus“ (kilęs nuo „mūzų buveinė“), siūlė terminą krautuvė. Gana prasminga, tačiau tenka pastebėti, kad tradicinė muziejaus sąvoka jau kurį laiką nėra vien apie vietą, kur sukrauti daiktai. Muziejai keičiasi, tapdami aktyvios kultūrinės ir socialinės komunikacijos vieta. Labai geras tokios vietos pavyzdys yra ir Zanavykų muziejus, penktadienį gausybę bičiulių ir svečių pakvietęs į kultūrinę popietę „10 atodūsių“.
Renginys buvo skirtas paminėti dešimtmetį Zyplių dvaro sodyboje, nes būtent tiek muziejus gyvuoja taip vadinamame dvaro vežiminės pastate.
Per dešimtmetį turbūt jau ir pasimiršo karštos diskusijos dėl tuometinio Zanavykų krašto muziejaus perkraustymo iš Šakių seniūnijos Girėnų kaimo į naujai renovuotas buvusias Zyplių dvaro vežiminės patalpas. Tada, pasinaudojus Europos Sąjungos fondų lėšomis bei padedant Šakių rajono savivaldybei bei valstybei, dvaro vežiminė, sovietmečiu paversta tiesiog sandėliu, buvo atnaujinta neatpažįstamai ir netruko užsipildyti ne tik eksponatais, bet ir gyva muziejaus kolektyvo dvasia, jų idėjomis, ambicijomis bei planais, kurie virto darbais, tradicijomis ir spėjo pritraukti tiek vietinius žmones, tiek turistus.
Balandžio 5-osios popietę pakiliai ir šventiškai nusiteikęs muziejaus kolektyvas pakvietė į kultūrinę popietę, pavadintą „10 atodūsių“. Atodūsiai, žinoma, džiaugsmingi, nors dirbta pastarąjį dešimtmetį daug.
„Augome, keitėmės, įgijome patirčių, daug sukaupėme ir nuveikėme“, – kalbėjo muziejaus direktorė Rima Vasaitienė, pati skaičiuojanti tris dešimtis muziejininko kely, o visi darbai, faktai ir skaičiai darniai susiliejo į literatūrinę Dramos studijos kompoziciją „Dešimt Zanavykų muziejaus atodūsių“ (vad. Vilija Meškaitienė). 
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus vadovė Odeta Riklienė (kairėje) bei vyriausioji muziejaus rinkinių saugotoja Elena Rupeikienė papasakojo apie Vinco Kudirkos smuiko klajones ir derybas su smuiko savininku griškabūdiečiu Osvaldu Kapteiniu. D. Pavalkio nuotr.
Turbūt pats populiariausias ir labiausiai fotografuojamas tos šventinės popietės eksponatas muziejuje buvo unikali vertybė – Vinco Kudirkos smuikas. Ilgus dešimtmečius jis keliavo iš rankų į rankas, kol atsidūrė Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje. V. Kudirkos smuikas išties brangus simbolis, net manoma, kad šiuo smuiku V. Kudirka galėjo sukurti „Tautišką giesmę“. Apie tai, kaip vyko smuiko paieškos, o vėliau ir derybos su smuiko savininku griškabūdiečiu Osvaldu Kapteiniu, popietės dalyviams papasakojo Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus vadovė Odeta Riklienė bei vyriausioji muziejaus rinkinių saugotoja Elena Rupeikienė. Svarbiausia, žinoma, kad smuikas buvo surastas ir nuo 1980 m. mokytojo Stasio Ankevičiaus su meile saugomas Paežeriuose. Visą balandžio mėnesį V. Kudirkos brangintas ir mylėtas smuikas bus eksponuojamas Zanavykų muziejuje.
Be to, muziejuje iki birželio vidurio verta užsukti ir į kitą muziejaus salę, kurioje veiks jungtinė brolių Jono ir Vito Daniliauskų paroda „Du pražilę kumeliukai“. Atidarant parodą netrūko abiejų pašmaikštavimų, kad vienas yra menininkas, o kitas tik prie meno. Juokavo jie ir dėl parodos pavadinimo, kuris tarsi turėtų būti akivaizdus žiūrint į parodos autorius. O kalbant rimčiau, tai yra unikali proga pasidžiaugti naujausiais tapytojo J. Daniliausko darbais, kuriuose, menininko žmonos prašymu, mažiau tvartelių ir apgriuvusių bakūžių, tačiau daugiau moteriškų apsinuoginimų, kuriuos tapytojui tarsi padiktavo šiuolaikinės mados ir tendencijos, kai pats dorai nesupranti – žmogus labiau apsirengęs ar vis dėlto labiau nuogas. Šalia tapybos puikiai įsikomponuoja jo brolio, ilgamečio Šakių „Varpo“ mokyklos direktoriaus V. Dainiliausko asmeninė arkliukų kolekcija, renkama daugiau nei keturiasdešimt metų. Broliai linksmai prisimena, kad augo kone po arklio pilvu, nes senelis ir tėvas buvo veterinarai, tad arklys visada būdavo šalia – iš čia ir polinkis kolekcijai bei tapybos motyvai.
Šventinis renginys dinamiškai vinguriavo tiek per muziejaus sales, tiek per jam priklausančius pastatus. Antroji renginio dalis vyko amatininkų name. Įdomu buvo išgirsti Mykolo Riomerio universiteto profesoriaus bei monografijos „Melno taikos fenomenas – Sūduvos saugumo raida“ vyriausiojo redaktoriaus Vytauto Šlapkausko įžvalgas. Melno taikos sutartis vėl tampa aktuali dėl Rusijos agresyvaus karo Ukrainoje. Kryžiuočių agresija ir jos padariniai primena žiaurius Rusijos karo Ukrainoje padarinius. Monografijoje atskleidžiama, jog socialinio gyvenimo ir civilizacijos kūrimui būtinas saugumas ir taika. 
Jungtinę parodą „Du pražilę kumeliukai“ pristatę broliai Jonas (dešinėje) ir Vitas Daniliauskai šmaikštavo, kad užaugo, galima sakyti, po arklio pilvu, tai ir motyvai kolekcijai bei kūrybai greičiausiai kilę iš ten. O kalbant rimčiau, ekspozicija turtinga tiek naujausių J. Daniliausko darbų, tiek keturis dešimtmečius rinktų V. Daniliausko arklio skulptūrėlių iš viso pasaulio. D. Pavalkio nuotr.
„Ką matau priekyje, matau iš pabaigos“, – kalbėjo V. Šlapkauskas pristatydamas penkiuose monografijos skyriuose nagrinėjamas temas bei monografijos bendraautorius. Ši monografija yra pirmasis toks mokslinis veikalas Lietuvoje ir yra viena iš jau išleistų „Sūduvių knygų“ serijos knyga, bet tikrai ne paskutinė.
Muziejus turtingas bičiulių, todėl direktorės ir kolektyvo glėbiai baigiantis šventei buvo pilni gėlių, simbolinių dovanų, o širdyse sugulė prasmingi svečių palinkėjimai. Ir kaipgi šventė be muzikos – visos popietės metu džiugus atsidūsėjimus lydėjo bei finalinius akcentus sudėliojo M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokinių atlikti muzikiniai kūriniai.
Kadangi Zanavykų muziejus buvo atidarytas 1928 m. birželio 21 d. Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, minint jos įkūrimo dešimtmetį, ne tiek daug ir beliko, kad būtų galima dar džiugiau atsidusti minint solidų muziejaus šimtmetį.
Mindaugas iš Zapyškio:
