„Mes, dar būdami naivūs planuotojai, galvojome keliauti automobiliu, tačiau į ten neveda joks kelias. Nors pačioje Vorkutoje, mieste važinėja automobiliai, bet išvažiuoti iš ten su jais neįmanoma“,- apie ruošimąsi ekspedicijon į Sibirą pasakojo Seimo narys dr. Paulius Saudargas.

 

 

Lukšių gimnazistai išgirdo apie kraupias to meto žmonių kančias, kuomet jie savaitėmis gyvendavo įkalinti suledėjusiuose rūbuose, žiaurų elgesį su moterimis, kurios dažnai likdavo nevaisingos, ir kitas baisybes, kurias turėjo ištverti to meto politiniai kaliniai.

Ekspedicijose į Sibirą nori dalyvauti labai daug žmonių, kartais pretenduoja net tūkstantis dalyvių į vieną vietą. Jie pereina labai griežtą atranką, tenka dalyvauti bandomajame žygyje, kad būtų galima išsiaiškinti, kaip žmogus jaučiasi komandoje, koks jo fizinis pajėgumas.

Bet kokią vietą Komijoje galima pasiekti tik transportu, kuris gali plaukti. Sunkvežimis plaukia, kol neprisipildo vandens ir nenuskęsta. Vietiniai gyventojai komiai turi triračius motociklus didelėmis guminėmis padangomis, kad galėtų plaukti. Apsigyvenus kalnuose teko patirti, kas atsitinka, kai vėjas nuneša palapinę, kęsti atšiaurų klimatą, kuris toks drėgnas, kad kalnuose uolos, akmenys visuomet yra labai slidūs.

„Kad būtų galima į ten vežti tremtinius, reikėjo nutiesti geležinkelį visiškai utopinėmis sąlygomis: per tundrą, per pelkę, miškus ir kalnus. Tai darė kaliniai, kurie per kelias savaites dėl sunkių darbo sąlygų mirdavo. Vien statant magistralę žuvo virš 100 tūkst. žmonių. Šie, vadinamieji „mirties bėgiai“ yra iki šiol vienintelė susisiekimo galimybė.

Miestai pasaulyje atsiranda įvairiai. Pasirodo, jie gali atsirasti ir vietoj lagerių, priverstinių darbų stovyklų. Vienas tokių miestų – Inta. Čia politiniai kaliniai turėdavo kasti akmens anglį. Tarp jų buvo seneliai, ūkininkai, karininkai, daug jaunimo. „Net Rusijos carai buvo girdėję apie degantį akmenį, t.y. anglį šiaurės Rusijoje. Bet net jie nedrįso ten siųsti savo žmonių, nes žinojo ir galvojo, kad išgyventi ten yra neįmanoma. Stalinui tai nebuvo kliūtis. Ištisos tautos buvo siunčiamos į tą regioną. Dar vienas labai svarbus pastebėjimas – visa to miesto sistema architektūriškai atkartoja kaukolės formą. Štai kokią simboliką turi ši vieta“,- kalbėjo politologas Laurynas Kasčiūnas.

Jei žmonės į lagerius netilpdavo – juos sušaudydavo.

Kaip pasakojo Vaida Stundytė, ant šachtose dirbančių žmonių lašėdavo šaltas vanduo. „Žmonės virsdavo judančiais lediniais vaiduokliais“,- pasakojo mergina apie tremtinius, kurie dar apie kilometrą visi šlapi, spiginant didžiuliam šalčiui, eidavo iki namų. „Džiovyklų nebūdavo, taigi ištisas savaites žmonės ir gyvendavo šlapiais drabužiais, negaudami minimalios maisto normos, nors dalis produktų supūdavo lagerių sandėliuose. Lagerių virtuvė nepersistengdavo maitindama kalinius, kurie gaudavo vadinamosios balandų sriubos. Ji verdama iš gyvulinių kopūstų. Tai augalai aukštais tamsiais lapais, o jų gyslos vytelės storio. Pusę lėkštės sriubos būdavo tos vytelės, o kitą pusę sudarydavo smėlis“,- pasakojo V. Stundytė.

Anot viešnios, vienas latvis pripažino, jog lageriuose ypač sunku buvo moterims. Jos dirbo sunkiausius darbus: tiesė kelius, sėmė pliurzą iš griovių, jų vatiniai rūbai būdavo nuolat permirkę. Moteris dažnai pasitelkdavo pagalbiniams darbams, nes jos retai pabėgdavo. Tarp šių moterų buvo daug labai jaunų ir jos jau, deja, nebegalėjo turėti vaikų. Politinių kalinių gyvenimas lageriuose buvo sudėtingas ir todėl, kad su jais kalėjo ir kriminaliniai nusikaltėliai – vagys, žmogžudžiai.

„Išlaipino, o ten 45-50 laipsnių šalčio, o mes su vasariniais rūbais. Suklupdė ant sniego, valandą gal kokią išlaikė. Ant lubų, ant sienų vien sniegas. Patalynės nėra nieko. Prasibundi, o tavo rūbeliai prišalę prie sienos, kaimynas nebegyvas. Tokia buvo lagerio realybė“,- tremtinių prisiminimus savo lūpomis pasakojo Roberta Firavičiūtė.

Abezė kažkada buvo taikus elnių augintojų kaimelis, pamažu virtęs tikru mirties lageriu. Tenykščių šviesuolių dėka mokykloje yra įrengtas tremties muziejus, prižiūrimi politinių kalinių kapai. Dar ir dabar ten yra lagerio barakas, kuriame iki šiol gyvena žmonės ir jie nesiruošia išsikraustyti.

L. Kasčiūnas teigė, kad jei tauta neturės savo istorinio pasakojimo, savo istorinės atminties, tai tą pasakojimą už ją papasakos kitos ir nebūtinai draugiškos valstybės: „Kai kas sako, kad Lietuvos istorija ir yra pasakojama kitų valstybių. Todėl mes ir esame čia, kad papasakotume, kokią įtaką tautai turėjo stalinizmas, komunizmas ir kiti baisūs dalykais. Kaip šiandien žiūri į šią istoriją Rusija? Jie visada mūsų klausia: „Kam jūs keičiate mūsų istoriją, kodėl atsisakote mūsų paminklų? Ekspedicijoje susitikome su moterimi, kuri išgyveno lagerių sistemą. Jos pasakojimas mus apstulbino. Ji sakė: „Žinoma, blogai lageriai, bet jei ne Stalinas, nebūtų Vorkutos, nebūtų tokios galingos Rusijos.“ Štai kaip mąsto moteris, kuri visą gyvenimą gyveno Rusijoje ir girdėjo tik jų istorijos versiją, nepaisant to, kad pati nukentėjo. Jaučiamas nuolatinis rusų bandymas save pagražinti teigiant, kad naciai elgėsi žiauriau, o Rusijos lageriuose buvo vos ne atostogaujama“,- pastebėjo L. Kasčiūnas.

 Nieko nestebina tai, kad gatvės čia vadinamos socializmo kūrėjų, komunistų lyderių vardais, per visą daugiaaukščio namo sienų ilgį didžiulėmis raidėmis užrašyta „Šlovė komunizmui“. „Vorkuta – geriausias Rusijos miestas“- skelbia iškaba. Lenino paminklai – neatsiejama miesto dalis. Ketinama statyti paminklus ir Stalinui. „Bet jei išimtume Staliną iš jų istorijos – jie neturėtų nugalėtojo“,- mano L. Kasčiūnas.

Viename Vorkutos lageryje buvo suorganizuotas net sukilimas, kuris baigėsi sukilėlių pralaimėjimu. Prie jo prisidėjo lietuviai, ukrainiečiai.