Tačiau panašu, jog į „Draugo“ redakciją besikreipusi Panevėžyje gyvenanti 80-ies metų senolė Regina Kaminskaitė – Endziulaitienė su tokia problema susiduria kiekvieną kartą atvykusi į Sintautus prie partizanų paminklo. Moteris, nesulaikydama ašarų, pasakojo apie prie Sintautų miestelio esantį paminklą, kuris po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo buvo pastatytas vienuolikos šioje vietoje 1947-1948 metais užkastų Sintautų apylinkėse žuvusių Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų atminimui.

 

Labiausiai moteriai širdį skauda dėl to, kad atvykusi aplankyti brolio, buvusio partizano žuvimo vietą turi iki jos eiti ūkininko laukais, nes iki paminklo nėra jokio tako bei nuorodų.

„Aplankyti brolio žuvimo vietos atvykstu 3-5 kartus per metus. Man 80 metų. Man taip skaudu. Ar jūs galit įsivaizduot, prie partizanų paminklo nėra nei kelio, nei takelio. Tai gerai, kad aš turiu sūnų, mes vežamės pilnas dėžes gėlių, kiekvieną pavasarį jomis apsodiname tą vietą. Aptvarkome kiek tik galime, o aplinkui – siaubas. Kartais lapkričio 1-ąją nuvykusi randu baisią aplinką“,- pasakojo moteris.

 

R. Endziulaitienė pasakojo, jog į Sintautų seniūniją kreipėsi jau daug kartų, tačiau pagalbos vis dar nesulaukia, o lieka „apiberta“ pažadais. „Kai nueinu į seniūniją, matau, jog jie labai linksmai gyvena, gražiai ir maloniai su manimi bendrauja ir prižada, jog kažkas pasikeis. Tačiau iki šiol pažadai tėra likę pažadais. Nėra jokių rezultatų. Mums nereikia nutiestų kelių, nors takelį padarytų, būčiau labai laiminga. O dabar žinokit klampoti per ūkininko žemes su kibirais vandens ir glėbiais gėlių, man, senai moteriškei, yra labai sunku. Jeigu turėčiau sveikatos, aš tą akmenį apkabinus nuneščiau prie plento arba į kapines“,- ašarų nesulaikydama guodėsi moteris.

Partizano sesuo vylėsi, jog nors senatvėje galės gyventi oriai, tačiau šiuo metu taip nesijaučia. „Mano tėvelis žuvęs, jis taip pat buvo partizanas, žuvęs brolis buvo 19 metų, aš 16 metų atsidūriau kalėjime Sibire už Uralo kalnų, tiek pergyventa ir nesulaukiu jokios užuojautos ir pagalbos. Jei mes būtume žinoję, kad bus tokia padėtis, paminklą būtume pastatę kapinėse ar bent prie plento. Sudėjom, suaukojom pinigus, pastatėm paminklą, gavom pažadus, jog bus padarytas keliukas, sutvarkyta aplinka – tačiau niekas nieko nei per nago juodymą nepadarė“,- mintimis dalijosi moteris.

Sintautų seniūnas Kęstutis Birbilas mano, jog partizanų kapais turi rūpintis jų artimieji. Tačiau seniūnas yra nusivylęs, nes, jo manymu, partizanų atminimo vieta prie Sintautų miestelio yra itin retai lankoma. „Ta vieta lankoma, nežinau, kelis kartus į metus. Jei mes paliktume tą takelį, kažkokį praėjimą, tai tiesiog tai mums būtų papildomas žolės pjovimas, nes jo niekas nenumintų. Kai mūsų darbuotojai nuvyksta tą vietą sutvarkyti, mes pagal buvusį sutvarkymo lygį matome, kiek tas Partizanų paminklas yra lankomas. Juk yra partizanų artimieji, bet kažkodėl visi tikisi ir nori, kad tą vietą prižiūrėtų seniūnija“,- savo nuomonę išreiškė seniūnas.

Partizanų giminaičiai patys norėjo toje vietoje statyti paminklą, tačiau, Sintautų seniūno teigimu, net nėra 100 procentų įsitikinta, jog būtent toje vietoje jie buvo nužudyti ir užkasti. „Jeigu patikrintume istoriškai, manau tos vietos tiksliai niekas negalėjo nustatyti. Jei artimieji būtų tuo metu, kai paminklas buvo statomas, nusprendę jį pastatyti prie pagrindinio kelio, tuomet situacija šiuo metu būtų visai kitokia, būtų ir nurodomieji ženklai, ir takelis, ir galbūt labiau lankoma vieta. Tačiau yra kaip yra“,- pasakojo K. Birbilas.

Sintautų seniūnas minėjo, jog šiuo metu Nacionalinėje žemės tarnyboje jau yra seni planai, kuriuose matomos ir vietos, kuri tuo metu, kai buvo žudomi partizanai, buvo sodybos. Todėl galima patikrinti, o tuo metu galbūt net ir nebuvo tiksliai išsiaiškinta, ar tikrai būtent toje vietoje žuvo partizanai. Seniūnas to negarantavo, tačiau pasidalijo, kaip viena iš versijų. „Aš nesakau, kad būtent taip ir turėjo būti, bet kažkokiam žmogui pasakius, kad būtent šitoj vietoj buvo nužudyti partizanai, juo tikėti nežinau, ar buvo teisinga. Tokiu atveju net neįsivaizduoju kaip gerai tas žmogus turi žinoti tas vietoves, kad galėtų garantuoti tokius dalykus“.

 

Sintautų seniūnas teigia, jog, jei partizanų atminimo vieta būtų dažniau lankoma, galbūt ir būtų svarstoma apie tako ir nurodomųjų ženklų įrengimą. „Jei tai būtų labai dažnai lankomas objektas, tai būtų paliktas ir takelis, ir jis būtų numintas, kadangi takelis nėra numintas, tai reiškia, jog šis objektas nėra dažnai lankomas“.

 

Seniūnas teigė, jog jis, būdamas šių žmonių vietoje, stengtųsi ir pats tvarkytų artimųjų kapus. „Kiek galim, tiek tą vietą aptvarkome. Bet Jūs supraskit, manau, kad kiekvienas turi pagalvoti apie savo artimųjų kapus. Aš išvis nesuprantu tų žmonių, kaltina mus, kodėl tas ir tas nėra padaryta. Pavyzdžiui, aš, žinodamas, kad mano artimieji palaidoti kažkur kitam Lietuvos gale, jausčiau pareigą ir rūpinčiausi, o ne įpareigočiau kažką kitą tuo rūpintis“,- svarstė K. Birbilas.