Jonas Šebeleckis savo rankomis apmūrijo namą akmenimis ir toliau puoselėja savo sodybą. L. Poškevičiūtės nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Dažnas sodybos aplinkai skiriam vis daugiau dėmesio. Šį kartą lankomės Slavikuose, kur žmonės be galingos technikos, savomis rankomis su begaliniu jautrumu ir meile savo gyvenamajai aplinkai kiekvieną dieną kuria mažus stebuklus.
Gražino 15 metų
Slavikiečiai prieš kiekvienas didesnes metų šventes apskritai mėgsta papuošti miestelio erdves. Nesvetimas grožio siekimas ir čia gyvenantiems Albinai ir Jonui Šebeleckiams. Jų sodyboje karaliauja akmenys. Vyšnių gatvėje stovintis Šebeleckių namas iš tolo traukia akį, tiesa, gal daugeliui atrodys, koks čia stebuklas, bet visas namas apmūrytas akmenimis. O kieme akmenys sugulę į dailų takelį, tvorelę, kolonas. Sodybos šeimininkas pasakojo, kad, nusipirkęs prieš keliasdešimt metų alytnamį, tiesiog sugalvojo jį apmūryti.
„Akmenys visi surinkti. Kur rasdavome pakelėse ir nešdavome namo“, – sako Jonas.
Jis pats savo rankomis namą lauko rieduliais ir apsimūrijo. Pasakoja, kad iš pradžių pasistatė pastolius, didesnius akmenis kopėčiomis po vieną, mažesnius susidėjęs į pintinę nešė ir mūrijo. Apie langus baltas plytas įkomponavo.
„Jaunesnis buvau, tai ir tuos akmenis nešioti nebuvo sunku. Dabar jau kopėčiomis neužlipčiau“, – šypsosi slavikietis.
Iš namo priekio prie laiptų dar dvi kolonas sumūrijo. Tokios pačios kolonos, iš akmenų sumūrytos, laiko tvorą, anot J. Šebeleckio, šį darbą prieš kokius dvejus metus baigė.
Vaikšto Jonas aplink namą, sako, kad akmeninės sienos tvirtos, bet rodo tvorelėje jau sutrūkinėjusį cementą, tikina, kad vandens papuola, svarsto, jog reikia taisyti, iš naujo perdaryti. Sodybos savininkas pripažįsta, kad jį užvaldžiusi akmenų magija.
„Mano prosenelis buvo akmenskaldys, tėvas – kalvis. Gal tą trauką akmeniui paveldėjau“, – nedaugžodžiauja Jonas.
Sodybos šeimininkas atskleidžia – iš pradžių visas kaimas stebėjosi tokiu namu, dabar apsiprato ir niekam nuostabos nekelia. 68-erių vyras neslepia dar turintis planų dėl sodybos puoselėjimo – reikia dar vieną taką akmenimis nukloti. Jau nė pats nebegali suskaičiuoti, kiek akmenų sodybos aplinkoje sunaudojo. Tūkstančiai. Mažų ir didelių. Įvairiausių formų, spalvų, raštų. Kiekvienas akmuo J. Šebeleckio sodyboje šeimininko rankų nuglostytas. Šeimininkės rankų išpuoselėti sodybos gėlynai.
Pokalbio pabaigoje Jonas atskleidžia ir tai, kad sukurti tokią sodybos aplinką užtruko nemažai, kone 15 metų. Anksčiau abu ūkininkavo, dirbo, nebuvo daug laisvo laiko.
Kuria kartu
Keli kilometrai nuo Slavikų, Šilininkų kaime, jau iš tolo raudonuoja pastatų stogai. Važiuojant lauko keliuku, iš abiejų pusių supa rapsų laukai, šmėsteli lapė. Stabtelim Romo Žebrausko sodyboje, kurią supa galingi ąžuolai, o prie įvažiavimo eilėmis auga liepos, riešutmedžiai, eglės. Tai Romo tėviškė. Įėjimą į kiemą puošia medžio skulptūra. Pasitikusi sodybos šeimininkė Jūratė prasitaria – skulptūra jos drožta. Meno gyslelę turinti moteris taip pat ir piešia.
„Medis visuomet patikdavo. Iš miško parsinešdavau šaką, kokią gyvatę padarydavau. O didesnius darbus drožti pradėjau prieš maždaug penkerius metus. Šalia augo uosiai, tai iš jų darbai ir išdrožti“, – sako moteris.
Ji aprodo ir daugiau sukurtų darbų. Pirmasis darbas – pelėda, vėliau vežimaitis, paukščiai. Visi darbai gražiai įsikomponavę tarp pastatų, augalų.
Kuo patraukė ši sodyba? Kai kuriems pastatams daugiau nei šimtas metų. Sodybos šeimininkai, siekdami išsaugoti autentiškumą, sukūrė ne tik jaukius namus, bet graži sodybos aplinka spinduliuoja jaukią aurą: kruopščiai prižiūrima veja, visžaliai medeliai ir krūmai, skoningai suformuotas alpinariumas, akmens ir medžio dermė sodybvietės dekoro elementuose.
Išdėstyti sodyboje pastatai atitinka tradicinę suvalkietišką sodybą, kur ir didelis kiemas, vandens telkinys. Sodybos šeimininkai negriovė nė vieno pastato, prikėlė ir dar prikelia juos naujam gyvenimui. Stovi ir šimtametis gyvenamasis namas. Jį tvarkant sodybos šeimininkai paliko nedegtų molio plytų sieną. Rodo ir tvarte paliktas plūkto molio sienas, armuotas šakomis.
„Viską darome kartu ir savo rankomis. Kartu projektuojame ir klojame akmenimis“, – džiaugiasi Jūratė.
Moteris sako, kad labai daug vienmečių gėlių nesodina, tiesiog pritrūksta laiko joms prižiūrėti. Ji darbuojasi slaugytoja ligoninės operacinėje.
„Planų dar daug turime. Noriu daug ką išdrožti. Pirmiausiai praustuvą lauke įrengti. Be abejo, pabaigti įsirengti gyvenamąjį namą“, – ateities planais dalinasi moteris.
Vėl Jūratė sugrįžta prie autentiškų dalykų. Pasakoja, kad Romo seneliai, tėvai rinko akmenis, tad sodyboje jų prisikaupė nemažai. Jūratė rodo toj krūvoj rastą akmeninio kirvuko antgalį bei akmeninę trintuvės grūdams dalį. Ant sienos kabo Jūratės rėmeliuose įrėmintas medienos gabalas, kuriame įstrigusi sviedinio skeveldra. Šie visi daiktai Jūratės iniciatyva ir surado tinkamą vietą sodyboje.
Greta sodybos driekiasi daugiau kaip pusę hektaro užiimančios šilauogių lysvės. Kitame lauke – braškės, greta – tvenkinys, kuriame jau iš tolo matyti plaukiojančios raudonos spalvos orfos. Tvenkinys skirtas šilauogių laistymui. Prie jo besidarbuojantis Romas sako išmanantis statybų amatą, kuris pasitarnauja jo tiesioginiame darbe bei puoselėjant sodybą.
„Mano šaknys įaugo šitoje sodyboje. Pavyko išsaugoti šią bakūžėlę, tai apie ją viskas čia ir sukasi“, – atsisveikindamas sako Romas, o Jūratė nuskuba gaminti vakarienės ir sako – gal suspės šį vakarą dar gėlių pasodinti ir paskinti kolegėms šilauogių.
„Akmenys visi surinkti. Kur rasdavome pakelėse ir nešdavome namo“, – sako Jonas.
Jis pats savo rankomis namą lauko rieduliais ir apsimūrijo. Pasakoja, kad iš pradžių pasistatė pastolius, didesnius akmenis kopėčiomis po vieną, mažesnius susidėjęs į pintinę nešė ir mūrijo. Apie langus baltas plytas įkomponavo.
„Jaunesnis buvau, tai ir tuos akmenis nešioti nebuvo sunku. Dabar jau kopėčiomis neužlipčiau“, – šypsosi slavikietis.
Iš namo priekio prie laiptų dar dvi kolonas sumūrijo. Tokios pačios kolonos, iš akmenų sumūrytos, laiko tvorą, anot J. Šebeleckio, šį darbą prieš kokius dvejus metus baigė.
Vaikšto Jonas aplink namą, sako, kad akmeninės sienos tvirtos, bet rodo tvorelėje jau sutrūkinėjusį cementą, tikina, kad vandens papuola, svarsto, jog reikia taisyti, iš naujo perdaryti. Sodybos savininkas pripažįsta, kad jį užvaldžiusi akmenų magija.
„Mano prosenelis buvo akmenskaldys, tėvas – kalvis. Gal tą trauką akmeniui paveldėjau“, – nedaugžodžiauja Jonas.
Sodybos šeimininkas atskleidžia – iš pradžių visas kaimas stebėjosi tokiu namu, dabar apsiprato ir niekam nuostabos nekelia. 68-erių vyras neslepia dar turintis planų dėl sodybos puoselėjimo – reikia dar vieną taką akmenimis nukloti. Jau nė pats nebegali suskaičiuoti, kiek akmenų sodybos aplinkoje sunaudojo. Tūkstančiai. Mažų ir didelių. Įvairiausių formų, spalvų, raštų. Kiekvienas akmuo J. Šebeleckio sodyboje šeimininko rankų nuglostytas. Šeimininkės rankų išpuoselėti sodybos gėlynai.
Pokalbio pabaigoje Jonas atskleidžia ir tai, kad sukurti tokią sodybos aplinką užtruko nemažai, kone 15 metų. Anksčiau abu ūkininkavo, dirbo, nebuvo daug laisvo laiko.
Kuria kartu
Keli kilometrai nuo Slavikų, Šilininkų kaime, jau iš tolo raudonuoja pastatų stogai. Važiuojant lauko keliuku, iš abiejų pusių supa rapsų laukai, šmėsteli lapė. Stabtelim Romo Žebrausko sodyboje, kurią supa galingi ąžuolai, o prie įvažiavimo eilėmis auga liepos, riešutmedžiai, eglės. Tai Romo tėviškė. Įėjimą į kiemą puošia medžio skulptūra. Pasitikusi sodybos šeimininkė Jūratė prasitaria – skulptūra jos drožta. Meno gyslelę turinti moteris taip pat ir piešia.
„Medis visuomet patikdavo. Iš miško parsinešdavau šaką, kokią gyvatę padarydavau. O didesnius darbus drožti pradėjau prieš maždaug penkerius metus. Šalia augo uosiai, tai iš jų darbai ir išdrožti“, – sako moteris.
Ji aprodo ir daugiau sukurtų darbų. Pirmasis darbas – pelėda, vėliau vežimaitis, paukščiai. Visi darbai gražiai įsikomponavę tarp pastatų, augalų.
Kuo patraukė ši sodyba? Kai kuriems pastatams daugiau nei šimtas metų. Sodybos šeimininkai, siekdami išsaugoti autentiškumą, sukūrė ne tik jaukius namus, bet graži sodybos aplinka spinduliuoja jaukią aurą: kruopščiai prižiūrima veja, visžaliai medeliai ir krūmai, skoningai suformuotas alpinariumas, akmens ir medžio dermė sodybvietės dekoro elementuose.
Išdėstyti sodyboje pastatai atitinka tradicinę suvalkietišką sodybą, kur ir didelis kiemas, vandens telkinys. Sodybos šeimininkai negriovė nė vieno pastato, prikėlė ir dar prikelia juos naujam gyvenimui. Stovi ir šimtametis gyvenamasis namas. Jį tvarkant sodybos šeimininkai paliko nedegtų molio plytų sieną. Rodo ir tvarte paliktas plūkto molio sienas, armuotas šakomis.
„Viską darome kartu ir savo rankomis. Kartu projektuojame ir klojame akmenimis“, – džiaugiasi Jūratė.
Moteris sako, kad labai daug vienmečių gėlių nesodina, tiesiog pritrūksta laiko joms prižiūrėti. Ji darbuojasi slaugytoja ligoninės operacinėje.
„Planų dar daug turime. Noriu daug ką išdrožti. Pirmiausiai praustuvą lauke įrengti. Be abejo, pabaigti įsirengti gyvenamąjį namą“, – ateities planais dalinasi moteris.
Vėl Jūratė sugrįžta prie autentiškų dalykų. Pasakoja, kad Romo seneliai, tėvai rinko akmenis, tad sodyboje jų prisikaupė nemažai. Jūratė rodo toj krūvoj rastą akmeninio kirvuko antgalį bei akmeninę trintuvės grūdams dalį. Ant sienos kabo Jūratės rėmeliuose įrėmintas medienos gabalas, kuriame įstrigusi sviedinio skeveldra. Šie visi daiktai Jūratės iniciatyva ir surado tinkamą vietą sodyboje.
Greta sodybos driekiasi daugiau kaip pusę hektaro užiimančios šilauogių lysvės. Kitame lauke – braškės, greta – tvenkinys, kuriame jau iš tolo matyti plaukiojančios raudonos spalvos orfos. Tvenkinys skirtas šilauogių laistymui. Prie jo besidarbuojantis Romas sako išmanantis statybų amatą, kuris pasitarnauja jo tiesioginiame darbe bei puoselėjant sodybą.
„Mano šaknys įaugo šitoje sodyboje. Pavyko išsaugoti šią bakūžėlę, tai apie ją viskas čia ir sukasi“, – atsisveikindamas sako Romas, o Jūratė nuskuba gaminti vakarienės ir sako – gal suspės šį vakarą dar gėlių pasodinti ir paskinti kolegėms šilauogių.
Kristina iš Girėnų:
