Pasitinkame Visų Šventųjų dieną bei Vėlines. Kuo šis metas mums reikšmingas, teiraujamės Sintautų parapijos klebono kun. Romo Budrevičiaus. Dvasininkas taip pat dalijasi tarnystės Dievui naujoje parapijoje džiaugsmais ir rūpesčiais.

Klebonas kun. R. Budrevičius Sintautų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje darbuojasi nuo gegužės mėnesio. Sako, kad iki atvykimo į Sintautus čia pas kunigą Donatą Rolskį lankėsi vos kelis kartus. Per beveik pusę metų tarnystės Sintautuose dvasininkas po truputį susipažįsta su parapijiečiais. R. Budrevičius aptarnauja ir Valakbūdžio Švč. Mergelės Marijos Angelų karalienės bažnyčią. Mūsų susitikimo metu dvasininkas prisipažįsta, kad gavo dar vieną parapiją – po Vėlinių oktavos pradės aptarnauti ir Slavikų parapiją.

Nors R. Budrevičius yra gimęs Vilniaus r., augo Rumbonių parapijoje (Alytaus r.). Nuo trečios klasės Romą globojo Rumbonių vienuolės, kurios, pasak pašnekovo, ir paskatino rinktis kunigystės kelią.

„Jau būdamas antrokas stebėdavau, kaip šviesios atminties kunigas Juozas Gumauskas aukoja Mišias. Man neapsakomai buvo gera tai matyti. Atsimenu, iš Mišiolo mokydavosi mintinai tekstus. O tvirtai tapti kunigu apsisprendžiau būdamas ketvirtokas, – šypsodamasis pasakoja klebonas. – Tai visi klasėje mane ir vadindavo kunigu.“

R. Budrevičius baigė Kauno kunigų seminariją, metus buvo Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčios diakonu, o kunigystės šventimus priėmė Vilkaviškio Katedroje 2007m. birželio 29 d., vikaru paskirtas į Kazlų Rūdos parapiją. Kitos tarnystės vietos buvo Liubavo, Kalvarijos parapijos, ėjo kapeliono pareigas Marijampolės vaiko tėviškės namuose, iki paskiriant į Sintautus vikaravo Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčioje.

„Tikėjausi, kad liksiu Dzūkijoje, bet paskambina vyskupas ir sako – skiriu tave į Zanavykiją. Niekada nepagalvojau, kad teks man šiame krašte tęsti tarnystę. Atvykus čia, parapijiečiai priėmė gana šiltai. Čia yra norinčių ir gebančių prisidėti prie parapijos gyvenimo: yra bažnyčios valytoja, zakristijonas, likusi ta pati ilgametė vargonininkė“, – pasakoja dvasininkas.

Nors dvasininkas dar nelinkęs kalbėti apie nuveiktus darbus, mums bevaikščiojant po Sintautų bažnyčią rodo atnaujintą bažnyčios apšvietimą.

„Atvykus čia nustebino balto mūro bažnyčios didybė. Ankstesnės, kur dirbau, buvo kuklesnės, medinės. Ypač presbiterijoje būdavo gana tamsu. Man svarbu bažnyčioje – altorius. Apšvietėm nukryžiuotąjį, Marijos paveikslą, kolonas. Svarbu, kad kiekviena sakrali detalė matytųsi. Juk mes kiekvienas esame pašaukti būti šviesoje, – kalbėjo dvasininkas pasidžiaugdamas, kad ir Mišiose parapijiečių po truputį gausėja. – Esu ramaus būdo. Pakeičiau veiklų kleboną – tai nėra paprasta, bet, manau, viskas yra Dievo valioje. Mišias aukoju su tylos tarpais tarp liturgijos dalių. Kad kiekvienas atėjęs į bažnyčią pajaustų Dievo buvimą čia. Kartais per tą skubėjimą, lėkimą mes daug ko nepastebime.“

Kun. R. Budrevičius tikina, kad jam labai svarbi liturgijos dalis – homilija, kuriai ruošiasi iš anksto.

„Susipažįsti su dienos skaitiniais ir, be abejo, turi jausti, kuo gyvena parapijiečiai. Kunigo pašaukimas ir yra dovanoti tikintiesiems progą prisiliesti prie Dievo Žodžio“, – sako klebonas.

Jis pamini, kad per trumpą tarnystės laiką Sintautuose jau suteikė 13 Krikšto sakramentų, pradėjo ruošti vaikus Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui.

Gyvename vykstant epochiniams pokyčiams. Klausiame dvasininko patarimo, kaip reaguoti.

„Per homiliją stengiuosi nekalbėti apie karą, politiką. Per Mišias kalbėkime apie Dievą, gėrį, ramybę, Dievo malones. Mes kiekvieną dieną girdime – karas, ekonomika, kainos. Manau, jau visi žmonės yra persunkti tos informacijos. Taip, per Mišias kviečiu melstis už pasaulio taiką“, – atvirauja dvasininkas pridurdamas, kad jo gyvenimo centras yra malda, kitokių pomėgių neturi, tačiau mėgsta klausytis itališkos muzikos ir pasivaikščioti gamtoje.

Pasitinkame Visų Šventųjų dieną bei Vėlines, prašome klebono priminti žmonėms šių dienų prasmę. Pasak dvasininko, Lapkričio 1-oji – tai bažnyčios tėvų įkūrėjų ir šventųjų atminimo diena.

„Tai nėra gedulo diena. Ši diena tam tikra prasme yra visų mūsų šventė. Dėkodami šventiesiems, kreipiamės, kad jie mus globotų ir užtartų. Nes per Krikštą krikščionis Bažnyčioje gauna kokio nors šventojo vardą“, – aiškina klebonas.

Pasak dvasininko, per Vėlines pirmiausiai prisimename savo mirusiuosius ir už juos meldžiamės, prašydami jiems Dievo gailestingumo.

„Šią dieną lankome, tvarkome kapus, uždegame žvakutes, atnešame gėlių. Galbūt dažniau reikėtų pasižiūrėti į save. Pirmiausiai aš pats turiu būti švarus prieš Dievą, dalyvauti šv. Mišiose, prašyti Dievo gailestingumo savo artimam mirusiam žmogui. O gėlė, žvakė yra tik simbolika“, – įsitikinęs dvasininkas.

Teiraujamės klebono nuomonės ir apie tai, kad lietuviai mėgsta dažnai lankytis kapinėse. Kun. R. Budrevičius įsitikinęs, kad gal žmogus rečiau vaikščiotų į kapines, jei susitaikytų su artimojo netektimi ir viskuo, kas vyko jam gyvam esant.

„Dažnai žmogus jaučiasi, kad galbūt ne viską padarei dėl to artimo dar jam gyvam esant. Ir su tam tikra kalte tarsi nori viską atiduoti mirusiajam papuošdamas gražiausiai kapą ir dažnai lankydamasis kapinėse. Mes turime palikti Dievo rankose mirusiuosius, būti už juos dėkingi ir gyventi toliau. Vėlinės yra proga susitaikyti su žmonėmis, su kuriais mes išsiskyrėme nesusitaikę“, – sako klebonas.

Greta šių lapkričio atmintinų dienų vis gajesnė darosi ir Helovino tradicija, kuomet yra pjaustomi moliūgai, jais puošiamos miestelių, įstaigų erdvės. Pasak dvasininko, žmonės linkę pasirinkti lengvesnį kelią.

„Helovinas yra kito krašto šventė. Ar ta moliūgų šventė yra kokia vertybė – nežinau. Labiau Helovinas atneša išgąstį, adrenaliną. Piktoji dvasia tokiais atvejais išlieka budri ir bando įkišti kokį pagalį į ratus. Manyčiau, kad turėtume pagarbą rodyti iškeliavusiems, o ne moliūgo dvasiai, – įsitikinęs dvasininkas. – Pritariu jūsų pasakymui, kad galbūt tas moliūgų pjaustymas skatina bendruomeniškumą, šeimos narius daugiau laiko praleisti kartu, bet tuomet reiktų kalbėtis apie tai, kodėl tai yra daroma.“