Asta GVILDIENĖ Šiais metais skaitytojų pageidavimu pasakojome, kaip sekasi dirbti tarybos nariams, beveik prieš du metus stojusiems prie valdžios vairo, kaip jie vertina kolegų ir savo darbo rezultatus, su kokiomis nuotaikomis žvelgia į kasdieninį gyvenimą. Apie tai šiandien kalbamės su pirmąją kadenciją tarybos veikloje dalyvaujančia, tačiau čia tikrai ne naujoke, vicemere Rima Rauktiene, praktiškai visą savo darbo laiką, net 24 metus, dirbančia rajono savivaldybėje.
Nuotr. R.Rauktienė prisipažino, kad būna dienų, kai ir ji apsirengia pesimizmo rūbą ir skaudžiai išgyvena dėl kitų žmonių nesėkmių, tačiau visada nušvinta naujas rytas...
Ar nebuvo sunku įsitraukti į darbą taryboje?
Tarybos sekretore dirbau 14 metų. Šį darbą gerai žinau, su tarybos narių veikla, jos principais, įstatyminiais reikalavimais savivaldybės tarybos nario veiklai esu puikiai susipažinusi. Per tuos metus sunkumų buvo daug ir įvairių. Keitėsi tarybos nariai, keitėsi tarybų vadovai. Tačiau pati esmė yra ne tarybos nario, bet kiekvieno žmogaus viduje, jų charakteriuose, kultūroje, gyvenimo suvokime, pilietinėje pareigoje. Nors tarybos narių darbą daug metų stebėjau iš arti, tačiau atsakingai pareiškiu – jog būti tarybos nare pačiai – toli gražu ne tas pats. Atsakomybė visai kita – tau rinkėjas patikėjo mandatą ir kartu tau rinkėjas patikėjo pareigą jam atstovauti.
Ar reikalinga tarybai opozicija?
Taryboje opozicijos yra tiek, kiek jos yra. Kiekvienoje tarybos kadencijoje formaliai poziciją ir opoziciją sudėlioja rinkėjas. Tačiau opoziciją kaip reiškinį reikėtų suprasti ir vertinti labai tiksliai ir protingai. Tai neturi būti politinė žmonių grupė, sąmoningai nuolat kalbanti prieš bet ką. Tai turi būti motyvuotas mintis išsakanti grupė. Žinoma, nebūtinai jos turi būti priimtinos daugumai. Antra vertus, opozicija gali atskirais atvejais būti ir, beje, būna kiekviename žmoguje. Juk kiekvienas mes turime savo nuomonę ir požiūrį. Aš gerbiu ir noriu išklausyti bet kokią nuomonę, kurią kiekviename iš mūsų subrandina begalės aplinkybių – mūsų metai, patyrimas, išsilavinimas, išgyvenimai ir siekiai.
Ar čia galioja patarlė: „Vienas lauke ne karys“?
Manau, kad negalioja. Jei vienas tarybos narys balsavimo metu savo norimo rezultato nepasiekė, tačiau, išsakęs savo motyvuotą nuomonę, jaučiasi gerai, jei nepamynė žmoniškosios prievolės gerbti šalia esantį ir jį rinkusį rinkėją, jis jau laimėjo. Be to, juk jo mintys ir siūlymai tam tikrais atvejais yra pagrindas pamąstymui, kitų sprendimų priėmimui ar naujų darbų pradžiai.
Ar reikėtų mažinti tarybos narių skaičių, sumažėjus gyventojų skaičiui rajone?
Šis klausimas kelia daug diskusijų ir valstybėje. Netgi nepriklausomai nuo dabartinės liūdnos tendencijos mūsuose mažėti gyventojų skaičiui, kitose šalyse apskritai didesniam rinkėjų skaičiui atstovauja mažesnis tarybos narių skaičius. Čia yra tradicijos, čia yra įstatymų nustatytos tvarkos. Kaip turėtų būti mūsų valstybėje, kai joje vykstantys reiškiniai yra labai greitai kintantys, kai liūdėdami dėl emigracijos nudžiungame dėl vis dažniau į Lietuvą sugrįžtančių žmonių, sunku pasakyti. Pagaliau, manau, jog ne tarybos narių skaičiuje yra mūsų rajono ar valstybės didžiosios problemos.
Ar tikite, kad tarybos nariai gali pakeisti vis sunkėjantį žmonių pragyvenimo lygį?
Tikiu, tačiau tik tiek, kiek valstybė savivaldybei suteiktais įgaliojimais leidžia tai daryti. O leidžia ne taip ir daug. Dar liūdniau, kad savivaldybės taryba, turėdama įgaliojimus, negali priimti žmonėms labai palankių sprendimų (mokesčiai, tarifai, kainos, verslo liudijimai) dėl nuolatinio lėšų stygiaus - dėl elementarios viso rajono įstaigų tinklo ir ten dirbančių žmonių neišgyvenimo grėsmės.
Ko daugiau matote šiandieniniame gyvenime: pozityvumo, abejingumo, negatyvumo?
Aš privalau matyti realų vaizdą. Manau, kad ir matau, nes dirbu su pačiais įvairiausiais žmonėmis, lankausi gausybėje renginių, kurie man suteikia galimybę, žinoma, savo supratimu, vertinti situaciją. Pozityvumo, gėrio ir grožio labai daug – dėl to esu beprotiškai laiminga. Tačiau abejingumo ir negatyvumo sutinku taip pat labai nemažai – dėl to man labai liūdna. Juolab, kad kartais tas abejingumas ir negatyvumas būna toks nepamatuotas, toks subjektyvus, toks piktas. Bet vis dar tikiu, kad grožis ir gėris gali pakeisti pasaulį.
Ar į rytojų žiūrite su optimizmu? Koks jūsų gyvenimo credo?
Mano požiūris į gyvenimą yra pozityvus. Aš manau, jog dirbdama savo šiandieninį darbą aš ir privalau jį tokį turėti. Kitaip aš blogai nuteikčiau kartu dirbančius ir apskritai visus žmones, su kuriais bendrauju. Kad ir kokia būtų sunki ekonominė, socialinė, politinė situacija - pozityvas leidžia greičiau pajudėti ir pabėgti nuo to blogio gėrio link. Tai lyg ir optimizmo bruožas. Tačiau neslėpsiu, kad kartais apsirengiu ir pesimizmo rūbą, ypač tada, kai dėl įvairiausių aplinkybių griūva tavo idėjų, svajonių, darbų pilys, o dar baisiau – kai jas bando sugriauti kiti. Visada skaudžiai išgyvenu, kai kažkurio žmogaus gražus ir geras įvaizdis sugriūna, lyg koks mitas, lyg kortų namelis... Bet nušvinta naujas rytas ir aš vėl vadovaujuosi savo credo – mylėk žmones, gyvenk kartu su jais ir dėl jų.
Artėja pačios gražiausios metų šventės – Šv. Kalėdos. Adventiniu laikotarpiu, tuo baltu ir švariu, apmąstykime savo kasdieną, prisiminkime žmogų kiekvieną, kad rytą šventą galėtume sau ir kitiems pasakyt žodį „myliu“, žodį „gera“, žodį „ne vienas esu“. Linkiu stiprybės sunkiau gyvenantiems, linkiu gerumo ir kilnumo geriau gyvenantiems, linkiu norėti padaryti nors kažką dėl kito, linkiu netaupyti savęs, linkiu tarpusavio meilės...
Ačiū už pokalbį.
Mindaugas iš Zapyškio:
