Praėjusią vasarą, švęsdami pirmąjį bendruomenės veiklos dešimtmetį, liepalotiškiai pašventino ir naujai suremontuotus, dar dažais kvepiančius bendruomenės namus. Nors statybos darbai buvo baigti, tačiau projekto įgyvendinimas nusitęsė iki vėlyvo rudens. Nepaisant to, jaukiose ir šviesiose patalpose gyvenimas virte virė – čia buvo suorganizuota net 11 renginių.

 

 

2003 metų gegužės 31 dieną Adomiškių kultūros namuose „Tėvynės” kolūkio teritorijoje gyvenantys žmonės, gerbiamam medicinos mokslų daktarui Viktorui Jeronimui Pavalkiui sutikus tapti bendruomenės vadu, ilgai nesvarstė ir beveik po mėnesio įregistravo bendruomenės centrą „Tėviškė“, suvienijusį 44 narius. Šiandien jų skaičius išaugo dvigubai - iki 86. Per dešimt metų tai šen, tai ten besiglaudę Liepalotų ir aplinkinių kaimų gyventojai pagaliau įsikūrė senajame buvusios mokyklos pastate, kuriam verkiant reikėjo remonto.

Pasak bendruomenės centro buhalterės Giedrės Ižganaitienės, patalpos buvo kritinės būklės – išdaužyti langai, supuvusios grindys, išklerusios durys, apgriuvusios krosnys, pelyjančios sienos ir kiauras stogas. Nebuvo vandentiekio ir kanalizacijos. Iš tiesų, prisiminimai nekokie. Tačiau šiandien jų nė ženklo nelikę. Nors pirmuosius remonto darbus bendruomenės aktyvas pradėjo dar 2005 metais ir po truputį valstybės, savivaldybės ir seniūnijos remiami pirko statybines medžiagas, lopė ir dažė patalpas, pakeitė dalį langų ir grindų dangos, pervedžiojo elektros instaliaciją, tačiau didieji ir labiausiai šiandien matomi darbai prasidėjo 2011 metais, pateikus paraišką dėl projekto „Bendruomenės centro „Tėviškė“ patalpų sutvarkymas“ finansavimo ES lėšomis. Ši parama buvo skirta pagal Šakių krašto vietos veiklos grupės įgyvendinamą vietos plėtros strategiją.

Kas anuomet buvo pagrindiniai idėjos iniciatoriai, dabar jau niekas nepamena, tačiau, nelikus kaime mokyklos, felčerinio punkto ir kultūros centro, čia trūko veiklos ir užimtumo. Be to, vis mažėjantis gimstamumas, gyventojų senėjimas, dažni asocialumo ir alkoholizmo faktai vertė ieškoti išeičių. Viena iš jų – jaukūs ir šilti, bendruomenę vienijantys namai, kuriuose būtų galimybė rengti vakarones, įvairius mokymus, kino, šokių ir sporto vakarus, įvairias šventes. Bendruomenė tikėjo, kad turėdami, kur susirinkti, kur praleisti laisvalaikį, o galų gale ir pasidalyti savo džiaugsmais ir rūpesčiais, kaimo žmonės gyvens šviesiau, mažiau depresuos,  atsisakys priklausomybių.

Suprasdamos bendruomenės namų privalumus ir būtinybę, nelengvo projekto rašymo pagal griežtas ES paramos gavimo taisykles ėmėsi bene drąsiausios ir aktyviausios bendruomenės moterys – pirmininkė Vilma Sutkaitienė ir, galima sakyti, jos dešinioji ranka, G.Ižganaitienė. Joms teko ir didžioji projekto įgyvendinimo našta – ir statybinių darbų, kuriuos nepriekaištingai ir laiku atliko kauniečių įmonė „Audomaras“, vadovaujama Audomaro Sutkaus, priežiūra, ir viso kalno popierių, reikalingų paramos gavimui, sutvarkymas. Tik taip 449 065, 38 litų kainavusi svajonė, galėjo tapti realybe.

Įgyvendinant projektą buvo pakeistas probleminis, jau visiškai supuvęs pastato stogas, durys, likę langai ir grindys. Pastatas apšiltintas, suremontuotos sienos, įrengtos pakabinamos lubos, vandentiekis ir vietinė kanalizacija, pastatyta nauja krosnis ir du židiniai, sumontuota apsauginė ir priešgaisrinė signalizacijos. Be to, projekto dėka čia atsirado ir nauji svetainės bei virtuvės baldai, salės kėdės, šaldytuvas, elektrinė viryklė, garų surinkėjas, mikrobangų krosnelė, indaplovė. Naujai suremontuotose patalpose įrengta dušo kabina ir skalbyklė, kuriomis gali pasinaudoti visi, kas namuose tokių patogumų neturi. Pandusas, praplatintos durys bei vienas iš trijų naujų tualetų pritaikyti neįgaliems asmenims.

Nors praėjo ne tiek daug laiko, naujai suremontuotų bendruomenės namų patalpose jau įvyko net 11 renginių – du susirinkimai, Sekminių ir bendruomenės 10- mečio šventės, Paluobių kaimo teatro spektaklis, paskaita „Medus grožiui ir sveikatai“, kalėdinių žaisliukų gamyba, susitikimas su buvusio „Tėvynės“ kolūkio felčere Onute Račkaitiene ir kt. susibūrimai. Noro pabūti drauge netrūksta. Su bendruomenės namais liepalotiškiai  sieja ir nemenkas kaimo gaivinimo viltis. Be to, atsitikus nelaimei,  didžiausia bendruomenės namų patalpa gali būti pertvarkyta į šarvojimo salę, o antrajame aukšte įrengta svetainė ir virtuvė – pasitarnauti kaip žmonių maitinimo  patalpa.

Susitikę su liepalotiškiais sužinojome, jog pasinaudoti ES parama pagal LEADER programą, kurią Šakiuose įgyvendina Šakių krašto vietos veiklos grupė, bendruomenės centras „Tėviškė“ ryžosi dukart. Jau įgyvendintas „Bendruomenės centro „Tėviškė“ patalpų sutvarkymo“ projektas ir šiandien dar vykdomas vadinamas „minkštasis“ projektas - „Liepalotų krašto žmonių aktyvinimas ir bendruomeninių renginių organizavimas“. Jo dėka jau surengtos dvi bendruomenės šventės ir mokymai, įsigyti sulankstomi lauko baldai, špižinė keptuvė ir puodas maisto gaminimui ant laužo, spalvotas lazerinis spausdintuvas ir kt. įranga. Tai didelė paspirtis gerinant kaimo žmonių gyvenimo kokybę bei mažinant kaimo atotrūkį nuo miesto.

Bendruomenės centro „Tėviškė“ aktyvo ateities planuose dar daug nemažiau svarbių darbų – drenažo aplink bendruomenės namus nutiesimas, aplinkos sutvarkymas, sporto aikštelės su specialia minkštąja danga įrengimas. Sausio pabaigoje bus tęsiamas mokymų ciklas, surengtas ataskaitinis susirinkimas, projekto viešinimo renginys, kelionė į Rokiškio kraštą, tradicinė Sekminių šventė, edukacinė programa „Duonos kelias“. Tik spėk suktis. Tad nei mokyklos, nei felčerinio punkto, nei kultūros darbuotojo neturinčiame kaime, kai „ant plauko kabo“ pašto uždarymas ir neaiškus bibliotekos likimas, bendruomenės namai tapo vienintele aplinkinių kaimų gyventojų susibūrimo ir vilties vieta.