Kai brandos egzaminai išlaikyti ir belieka išskleisti sparnus, jaunų žmonių laukia vienas iš svarbiausių žingsnių – gyvenimo kelio pasirinkimas. Tradicinėmis tarptautinių studentų šalimis laikomos Didžioji Britanija ar Nyderlandai pamažu vietą užleidžia trečiai daugiausiai tarptautinių studentų turinčiai valstybei pasaulyje – Kinijai. Šią šalį savo studijoms prieš porą metų pasirinko ir sintautiškis Donatas Unguvaitis.

 

Pietų mokslo ir technologijų universitete Šendženo mieste besimokantis jaunuolis – retas svečias Lietuvoje, todėl mums tiesiog pasisekė su juo susitikti, kai trumpam sugrįžo į gimtinę aplankyti artimųjų. Paklaustas, kas nulėmė jo sprendimą studijoms pasirinkti Kiniją, D. Unguvaitis buvo atviras – neįdomu eiti kitų pramintomis pėdomis, reikia išbandyti kažką naujo, tai kodėl nepasimokyti Kinijoje? Paaiškėjo, kad šiam žingsniui jis pasiryžo po studijų parodos Vilniuje, kur ir susitiko universiteto, kuriame šiuo metu mokosi, profesorius, kurie labai patraukliai nušvietė studijų programas ir galimybes.  

Iš tiesų tarptautiniams studentams Kinijoje sąlygos studijuoti yra palankesnės nei vietiniams – mažesni stojimo reikalavimai, geresni bendrabučiai ir didesnės stipendijos. Tiesa, vidutiniškai studijos kainuoja 2000–5000 eurų, tačiau tarptautiniai studentai turi galimybę gauti stipendiją, kuri padengia studijų, bendrabučio ir sveikatos draudimo kainą, be to, kiekvieną mėnesį skiriama maždaug 300 eurų išmoka pragyvenimui. Kaip informavo universiteto studentų miestelyje viename kambaryje su dviem bendramoksliais iš Vietnamo ir Rusijos gyvenantis D. Unguvaitis, jis kol kas vienintelis lietuvis, besimokantis Pietų mokslo ir technologijų universitete Šendženo mieste. Be pasirinktų studijų, čia visiems tarptautiniams studentams privalomos ir Kinijos kultūros bei kalbos pamokos. Be to, jis daug sportuoja, žaidžia savo koledžo (iš viso yra šeši koledžai) krepšinio komandoje, kuri praėjusiais ir šiais metais universitete laimėjo pirmąją vietą.

„Kinijoje viskas labai skiriasi nuo Lietuvos. Ir kalba, ir žmonės, ir bendravimas. Gana jauname Šendženo mieste, kuris išaugo ir suklestėjo per 30 metų, šiandien gyvena 20 milijonų žmonių. Įspūdis neapsakomas ne tik po gyvenimo Šakiuose ar gimtuosiuose Sintautuose, bet ir po kelionių po kaimynines šalis“, – atviravo sintautiškis, per atostogas turintis galimybę pasidairyti ir po gretimas Azijos šalis – Singapūrą, Malaiziją, Honkongą.

Pasak D. Unguvaičio, pasirinkusio finansų studijas Kinijoje, visas laikas čia yra skiriamas mokslams, nes kartu su tarptautiniais studentais mokosi ir 3 ar 2 proc. geriausių Kinijos moksleivių, kurie gauna galimybę studijuoti universitete. Tad tenka daug padirbėti, išnaudojant visą savo potencialą, kad pasiektų jų išsilavinimo lygmenį. Nuo 15 metų atradęs savo nišą ir išsiaiškinęs, ko nori iš gyvenimo, sintautiškis nori padaryti karjerą ir dirbti finansų industrijoje, įkurti savo tarptautinę kompaniją, apsupti save žmonėmis, kurie ne tik motyvuotų, bet ir padėtų judėti į priekį.

„Kasdien prisiklausai daug nuomonių žmonių, kurie bijo priimti tokias galimybes ir siekti aukštumų, lieka pilka mase ir neišsiskiria iš kitų. Nors turi svajonių, tačiau nieko nedaro, kad jas įgyvendintų. Aš, priešingai, nebijau pasielgti kitaip nei jie, domiuosi privačiu kapitalu ir investicijoms į akcijų biržas, dar šį rudenį, padedant universiteto profesoriams, planuoju atidaryti savo verslo klubą, kuriame galėtų rinktis bendraminčiai, o baigęs finansų bakalauro studijas, galvoju apie ateities verslo lyderių programą Dubajuje“, – atskleidė ateities planus kraštietis.

Jis patikino, kad pragyvenimas Kinijoje nėra brangus – maistas, drabužiai kainuoja maždaug tiek pat, kiek ir Lietuvoje, tik elektronika gerokai pigesnė. Ištisus metus vyrauja subtropikų klimatas – labai karšta ir labai drėgna. Temperatūra vasaros laikotarpiu siekia 30 laipsnių, o vadinamuoju žiemos periodu jei nukrenta iki 15 laipsnių, jau būna šalta, reikia ieškoti šiltesnių drabužių. Tokio maisto, kokį mes valgom Lietuvoje, Kinijoje nusipirkti beveik neįmanoma. Čia gyvena 56 etninės grupės, kurios turi savo skirtingas virtuves. Jaunuolis pasakojo, kad labai įdomu paragauti visokio maisto. O įvairūs vaisiai – kininiai ličiai, mangai ir kitokie – auga čia pat ant medžių. Labiausiai jam patinka ir Kinijoje populiarūs sušiai, įvairūs makaronai, ryžiai, patiekalai iš kiaušinių.

„Visų pirma, gyvenimas Kinijoje žavi savo paprastumu. Niekas nekreipia dėmesio į kitų nuomones,  pasikliauja tik savo galva. Labai artimas pasirodė ir budizmo mokymas, kuriame akcentuojamas žmogaus dvasingumas, vidinė harmonija ir pusiausvyra, – atviravo D. Unguvaitis. – Pirmame kurse teko mokytis tradicinio kinų kovos meno Tai Či, kuris kartu yra ir kūno mankšta, ir relaksacija.“

Žinoma, gyvenimas Kinijoje turi ir savo minusų. Pasak sintautiečio, čia žmonės turi mažiau privatumo nei pas mus Vakaruose, yra daug įvairių suvaržymų, dėl didelio žmonių kiekio visur grūstys, spūstys, triukšmas, nuolatinės statybos.

Studijos Kinijoje yra didžiulis pranašumas globaliame pasaulyje. Čia visai kitokia edukacinė programa. Pabaigus 10 klasę, 11 ir 12 klasės yra mokamos, todėl nepasiturintys tėvai dažnai negali sau leistivaikų  mokytis toliau. Vaikai labai spaudžiami, nes išsilavinimui yra teikiama labai didelė reikšmė.

„Baigę 12 klasių, moksleiviai laiko patį svarbiausią jų gyvenime egzaminą, kuris nulemia, ar jie įstos į universitetą, ar ne. Todėl jie mokosi labai daug. Niekur Lietuvoje tiek nesimokoma, kaip Kinijos pagrindinėse mokyklose. Realiai nuo 8 val. ryto iki 8 val. vakaro. Todėl informacijos skirtumas, nuvykus studijuoti į Kiniją, buvo toks didelis. Aš nebuvau Lietuvoje matęs tokių matematikos lygčių, kurias pamačiau čia. Tačiau mano pasiryžimas man padėjo siekti savo tikslų. Daug dirbau, kol persilaužiau. Tai buvo labai didelis pasiekimas“, – prisipažino kraštietis, kurio pažymių vidurkis šiandien yra aukštesnis nei Kinijos TOP 3 proc. studentų.

Paklaustas, ko palinkėtų mūsų jaunimui, kraštietis buvo atviras – sprendimo veikti, kad nebūtų užsispraudę mažose dėžutėse, ryžtųsi pamatyti kitas šalis ir priimti visus iššūkius, kurie padėtų siekti aukštumų, nes kas žino, kada pasitaikys kita tokia galimybė.

„Kodėl paukštis nebijo, kad nulūš šaka, ant kurios jis tupi? Todėl, kad jis pasitiki savo sparnais. Jauni žmonės turėtų daugiau pasitikėti savimi, nebijoti bandyti, klysti, pasimokyti iš savo klaidų ir vėl judėti pirmyn, siekti savo tikslo, o ne norėti iš karto visko – ir gero darbo, ir brangios mašinos, ir patogaus gyvenimo. Kad tai turėtum, reikia įdėti daug darbo ir pastangų. Čia tas pats, kaip pasiekti ledkalnio viršūnę, kurią matai tik iš tolo“, – linkėjo D. Unguvaitis.