Kosmetologijos studijas Kaune baigusi ir grožio sferoje dirbusi šakietė Raminta Ragelytė drauge su sužadėtiniu Romualdu dvejiems metams buvo išvykusi į Australiją. Su R. Ragelyte kalbamės apie kelionę, įspūdžius ir ateities planus.

 

2017 m. su „Work and travel“ programa buvome keturiems mėnesiams išvykę į Ameriką. Tris mėnesius dirbome ir vieną mėnesį keliavome. Šioje kelionėje su sužadėtiniu pirmąkart sužinojome apie panašią galimybę išvykti į Australiją, kad gali ten mokytis, išsiimti studento vizą ir gyventi tiek, kiek tęsis tavo studijos. Mes gavome poros vizą, kuri reiškia, jog vienas gali studijuoti, o kitas dirbti. Sužadėtinis studijavo programavimą, aš dirbau. Pagrindinis skirtumas tas, jog kai vyksti į Ameriką, tu jau iš anksto turi darbdavį, žinai, kur gyvensi, o į Australiją vyksti nežinodamas nieko. Prieš kelionę „Facebook“ grupėje susiradome lietuvių porą, kuri ieškojo, kam išnuomoti kambarį Australijoje. Tad pradžia nebuvo tokia jau ir baisi. Toji lietuvių pora mus labai daug ko išmokė.

Iš tikrųjų mums viskas nuo pat pradžių sekėsi pakankamai sklandžiai. Sužadėtinis jau prieš vykdamas į Australiją turėjo nuotolinį darbą, todėl jautėmės stabiliai. Aš ėjau ieškoti darbo – ne tik siuntinėjau CV per internetą, o prisispausdinau jų ir važiavau į patinkančius Sidnėjaus rajonus, dalijau juos grožio salonams. Teko stipriai perlipti per save. Juk atvažiavai į Sidnėjų – į milijoninį miestą, kur visko beprotiškai daug. Po savaitės nuo atvykimo gavau pirmąjį darbo pasiūlymą, dalyvavau darbo pokalbyje, bet darbas nepasirodė labai stabilus, tad dar po savaitės gavusi kitą pasiūlymą dirbti grožio salone, kuriame ir pradirbau visus šiuos dvejus metus, sutikau. Dirbau tvarkingame, šiek tiek europietiškus primenančiame salone pas tikrai labai gerą Australijos kosmetologę. Ji visada pati apmoko naujus darbuotojus pagal savo techniką, kad salonas turėtų žiupsnelį unikalumo. Kai pradėjau dirbti, viešuoju transportu važinėjau net po dvi valandas į vieną pusę. Vėliau persikėlėme šalia mano darbo – svajonė gyventi prie paplūdimio išsipildė. Uolos. Smėlis. Puikus oras. Saulė...


Dvejiems metams į Australiją su sužadėtiniu Romualdu išvykusi Raminta Ragelytė užtikrintai sako, jog kartu yra daug lengviau, o nustoti keliauti drauge tikrai nežada. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Sidnėjus yra didelis kultūrų mišinys. Čia atvykę labai daug gyventojų iš Indijos, daug azijiečių. Turėjau ir klienčių aborigenių. Kas keisčiausia, tikrų australų sutinki ne tiek ir daug. Kartais susidaro toks įspūdis, jog australai patys nedirba – tik paplūdimiuose guli. Sidnėjus yra stipriai aprūpintas miestas. Kas kelis metrus įrengti nemokami tualetai, vandens čiaupai ir panašiai... Žmonės čia draugiški, visada su šypsenomis, tolerantiški, šiltai vieni kitus priima.

Vizoms, bilietams, studijoms bei atsargai taupėme. Tikrai stipriai stengėmės ir vėliau patys stebėjomės – kaip mums taip greitai pavyko susitaupyti? Ne be reikalo yra tas posakis, jog, kai labai nori, visko atsiranda. Tikrai, kai turi tikslą, viskas pavyksta. Jei važiuoji čia atostogų iš Europos, šalyje labai brangu. Nuoma brangi, paslaugos brangios. Bet jei čia dirbi, tai laisvai pragyveni. Mums viskam užtekdavo – ir pragyvenimui, ir vietinėms kelionėms.

Didžiausias sunkumas Australijoje yra gauti butą. Jei nori gauti butą, turi turėti atsliepimų iš buvusių nuomininkų. Turi įrodyti, jog gerai uždirbi, jog turėsi iš ko mokėti. Bet juk čia ką tik atvykusiam tikrai sudėtinga tai padaryti. Taip pat paslaugos labai brangios ir dažnai atliekamos nekokybiškai. Kai susiduri, įvertini, jog lietuviai be proto darbštūs, atlieka savo darbus kruopščiai ir iki pabaigos, atiduoda daug savęs, negaili savo sveikatos.

Tikrai taip. Matėme nuodingų gyvačių, koalų, rajų, daugybę vorų. Važiuoji keliu ir šokuoja kengūros – visiškai įprasta, lyg Lietuvoje stirnos bėgtų. Kadangi dažnai vykdavome į žygius, nakvodavome palapinėse, o ten jau visko sutinki. Bet pripranti prie viso to. Man labai gyvūnai patinka. Buvome Didžiajame barjeriniame rife, kur nardėme tarp žuvyčių, koralų. Plaukiojome ir saloje tarp senų laivų. Plaukiu ir nuojauta kužda, jog kažką sutiksiu. Ryklys! Mano dydžio ryklys! Per daug nesupanikavau, žinojau, jog nėra jis labai pavojingas.

Australijoje išgyvenome gaisrus, pandemiją ir jau seniai nematytas liūtis. Dėl pandemijos daug mažiau turistų atvykdavo į Australiją, daug smulkių parduotuvėlių užsidarė. Bet, palyginus su Lietuva, mums karantino beveik nesijautė. Pasiekus vos keletą atvejų sienos tarp valstijų buvo iškart uždaromos. Keista, jog milijoninis miestas, bet dėl dešimties atvejų visi sunerimsta. Griežta kontrolė. Jei ne karantinas, galbūt būtume grįžę aplankyti artimųjų ir tikriausiai daugiau keliavę po pačią Australiją.

Prie visko pripranti ir vėl norisi pokyčių. Manau, jog žmogui yra labai svarbu išeiti iš komforto zonos. Juk norisi tobulėti, judėti pirmyn. Pripažinsiu, jog visos pradžios yra sunkios, bet jaučiu, kad iš Australijos sugrįžau visiškai kitokia. Jei prieš dvejus metus man kas nors būtų pasakęs, jog aš miegosiu palapinėje, kur aplinkui laukinė gamta, šalia lakstantys laukiniai šunys, jokiais būdais nebūčiau patikėjusi. Anksčiau visuomet norėjau komforto, bet perėjau tai, išmokau daug naujų dalykų ir, pasirodo, pripranti prie visko. Labai susidraugavau su gamta. Esu pasikeitusi į gerąją pusę. Žinoma, patobulėjo ir anglų kalbos įgūdžiai, ypač grožio sferos žodynas. Kitaip neišmoksi – reikia bandyti kalbėti pačiais paprasčiausiais žodžiais. Jaučiuosi labiau pasitikinti savimi, lengviau bendrauju su žmonėmis, esu atviresnė pasauliui. Atradau naujų pomėgių, kurie mieli mano sielai, iš dalies pasikeitė ir gyvenimo būdas. Kai tik atsikraustėme gyventi prie paplūdimio, sugalvojome, jog atsikelsime anksti ryte, eisime pasižiūrėti saulėtekio. Apie šeštą valandą ryto atėję į paplūdimį, radome daugybę bėgiojančių, sportuojančių ir šunis vedžiojančių žmonių. Per laiką net nejausdama prisitaikiau prie australietiško ritmo – į savo dienotvarkę įtraukiau aktyvų laisvalaikį.

Dvilypis jausmas – Australijoje man labai patiko, bet vis tiek ten nesijauti kaip šios šalies gyventojas. Lietuva yra namai. Kai leidomės lėktuvu, pažiūrėjau pro langą ir, atrodo, čia taip žalia žalia. Net susigraudinau. Smagu sugrįžti. Natūralu, jog pasiilgsti artimųjų, draugų. Prieš išvykstant, tėvams, žinoma, buvo baisu, jaudinosi, kur dirbsime, kur gyvensime, bet tiesiog klausai vidinio balso, kuris rėkia: „Varyk!“ Sugrįžę darėme staigmeną, nes beveik niekas nežinojo. Ryšys su šeima ir draugais išlikęs stiprus. Atrodo, jog net nebuvome niekur išvykę.

Prieš grįždama į Lietuvą jau stebėjau darbo pasiūlymus grožio sferoje, nuomojamas patalpas darbui, tačiau labai nusivyliau, nes darbdaviai net neatsakę į mano klausimus, pavyzdžiui, apie patalpų kainas, iškart ko nors iš manęs reikalauja. Prieš dvejus metus galbūt būčiau ėjusi ten dirbti, bet dabar suprantu, jog aš pas tokį darbdavį tiesiog nenoriu. Planuojame dar pakeliauti, galbūt po Lietuvą arba trumpesniam laikui į užsienį – keleriems mėnesiams ar pusmečiui. Atrodo, jog dar nenorime sustoti, jog dar kažkas mūsų laukia. Kai paragauji, nori vis dar ir dar. Jaučiame, kad reikia dar dėl savęs pagyventi. Žinoma, čia kiekvieno pasirinkimas, kaip ką daryti, bet mes niekur neskubame, gyvename šia diena ir džiaugiamės viskuo. Aišku, reikia turėti minimalų planą, bet kartais lengviau, kai mažiau galvoji, ne taip detaliai konstruoji ateitį, o vis tiek juk vienaip ar kitaip viskas pavyksta savu laiku.


Mergina lankėsi ne tik turistų pamėgtose vietose, bet ir leisdavosi į žygius po laukinę Australijos gamtą bei nakvodavo palapinėse tarp laukinių gyvūnų. (Asmeninio archyvo nuotr.)