Broliai ir seserys! Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje. (Rom 8, 35. 37–39)
Šiuolaikiniame pasaulyje, kurį drasko baimės, egzistencinis netikrumas ir gilūs visuomenės susiskaldymai, šv. Pauliaus žodžiai iš Laiško romiečiams aidi kaip radikalios vilties skelbimas. Šis tekstas kviečia mus sustoti ir atsigręžti į pamatinius būties klausimus.
Paulius pateikia laipsnišką klausimų seriją: pirmiausia išvardija žmogiškąsias kančias (vargas, badas, kalavijas), paskui pereina prie kosminių jėgų (angelai, kunigaikštystės, galybės, aukštumos, gelmės). Šis judėjimas nuo istorinio iki metafizinio yra sąmoningas – atsakymas turi būti toks pat platus kaip pats klausimas.
Šis sąrašas nėra atsitiktinis. Jis apima viską – ir regimą, ir neregimą, ir tai, kas buvo, ir tai, kas dar bus. Graikiškas originalas dar priduria: „jokia kita kūrinija“. Platesnės kategorijos tiesiog nėra.
Apaštalas antrąjį sąrašą pradeda žodžiais „nei mirtis“. Tradicinėje teologijoje mirties momentas dažnai brėžia neperžengiamą ribą – po jos žmogaus likimas užrakinamas amžiams. Tačiau jei mirtis negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės, tai reiškia, kad Dievo gelbėjanti ir gydanti meilė veikia ir anapus mirties slenksčio. Mirtis nėra riba Dievo gailestingumui: ji tėra perėjimas, kuriame Dievo meilė lieka nepakitusi.
Dievo meilė Kristuje Jėzuje yra galutinė tikrovė, todėl bet koks atskyrimas ar apsivalymo procesas po mirties negali būti galutinė stotelė. Tai tėra priemonės, o ne tikslas. Galutinis tikslas – kad niekas neliktų atskirtas.
Jei joks kūrinys negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės, tai keičia ir mūsų supratimą apie laisvą valią. Žmogaus valia yra kūrinys, todėl ji neturi absoliučios galios sukurti amžinos, negrįžtamos atskirties nuo Gyvenimo šaltinio.
Dievas neperžengia mūsų laisvės prievarta, bet ją gydo: juk žmogaus sprendimas rinktis tamsą dažniausiai kyla iš dvasinio apakimo ar sužeidimo, o ne iš tikrosios laisvės. Nuodėmė ir mirtis turi galiojimo laiką – jos nėra lygiavertės Dievo meilei. Meilė yra pati būties esmė, o nuodėmė – tik laikinas, pagydomas kūrinijos nukrypimas.
Šv. Grigalius Nysietis pasitelkė palyginimą apie į purvą įkritusią auksinę monetą. Nuodėmė yra purvas, paslėpęs Dievo paveikslą žmoguje. Dievo meilė Kristuje Jėzuje garantuoja, kad purvas bus nugramdytas – net jei tai reikalautų skausmingo apsivalymo po mirties – ir moneta vėl sužibės. Purvas negali pakeisti paties aukso prigimties.
Svarbu pastebėti, kodėl viskas nugalima – „dėlei to, kuris mus pamilo“. Pergalė priklauso ne nuo žmogaus pastangų, tikėjimo stiprumo ar moralinio tobulumo, o nuo Mylinčiojo iniciatyvos. Visata prasidėjo iš Dievo meilės, joje egzistuoja ir joje privalo baigtis. Jokios klaidos, jokie kosminiai sukrėtimai ir joks dvasinis nuopuolis negali sukurti prarajos, kurios nesugebėtų užpildyti Kristaus meilė.
Žodžiai „lengvai nugalime“ atskleidžia, kad Kristaus meilė nėra pasyvi. Ji aktyviai naikina visas kliūtis, skiriančias kūriniją nuo Dievo. Jei išganymas priklausytų nuo mūsų sugebėjimo ištverti badą, pavojų ar dvasines kovas, visuotinis išganymas būtų iliuzija – juk žmonės palūžta.
Tačiau Paulius svorio centrą perkelia nuo žmogaus pastangų į Dievo meilės kokybę. Kadangi šios meilės šaltinis ir garantas yra pats Dievas, jos sėkmė negali būti dalinė. Dievas, „kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4), turi ir galių, ir meilės tai įgyvendinti iki galo.
Žodžiai „mūsų Viešpatyje“ rodo bendruomenės patirtį ir pripažinimą, tačiau pats Meilės šaltinis priklauso visiems, net ir tiems, kurie šio vardo dar nežino. Kristus yra tas, kuriame „visa laikosi“ (Kol 1, 17) – naujasis Adomas, kuriame visa žmonija jau yra sujungta su Dievu.
Ši meilė nėra vien krikščionių privilegija. Ji yra visos būties tikrovė – krikščionys tik pirmieji ją atpažįsta ir išpažįsta šiuo vardu. Panašiai kaip mokslininkai, atradę gravitacijos dėsnį: jie gali sakyti „mūsų atradimas“, bet gravitacija veikė dar prieš juos ir veikia tuos, kurie apie ją nieko nežino.
Kiekviena materijos dalelė, kiekviena gyva būtybė ir kiekvienas žmogus – nesvarbu, ar jis apie tai žino, ar ne – egzistuoja Kristuje. Tai reiškia, kad būti Kristuje nėra tikėjimo išpažinimo pasekmė – tai pati žmogaus ir visatos egzistencijos sąlyga. Atskirti ką nors nuo Kristaus meilės būtų tas pats, kas atskirti bangą nuo vandenyno.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Bronius iš Veršių:
