Didžioji savaitė – susikaupimo ir apmąstymo laikas, besitęsiantis nuo Verbų sekmadienio iki Didžiojo šeštadienio vakaro. Kiekvienam krikščioniui tai svarbiausio įvykio – Prisikėlimo – išgyvenimas ir šventimas. Kuo ypatinga Didžioji savaitė ir šv. Velykų laukimo laikotarpis, kalbamės su Vilkaviškio vyskupu Rimantu Norvila.

Kalbant apie šv. Velykų laukimo laikotarpį, vyskupas R. Norvila pabrėžė trijų Didžiosios savaitės dienų – Didžiojo ketvirtadienio, Didžiojo penktadienio ir Didžiojo šeštadienio išskirtinumą. Kiekviena iš šių dienų ne tik labai reikšminga Kristaus mirties ir Prisikėlimo kontekste, bet turi ir savitą prasmingumą – yra palydima nuo pirmųjų amžių mus pasiekusiomis tradicijomis, prabyla simbolių kalba.

Didįjį ketvirtadienį, pirmoje dienos pusėje, vyskupijų katedrose aukojamos taip vadinamos Aliejų šv. Mišios, kuriose dėkojama už kunigystės dovaną ir šventinami šv. Krismos, Katechumenų bei Ligonių aliejai, vėliau naudojami teikiant Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės ir Ligonių sakramentus. Ši diena – ir kunigų vienybės išgyvenimas, ir  Paskutinės vakarienės, kurios metu buvo įsteigta kunigystė ir Eucharistija, prisiminimas.

„O tai, kad Eucharistijoje Viešpats pasilieka su mumis iki Laikų pabaigos, taip pat mus dvasiniai maitina. Iš tikrųjų, žmogaus gyvenimas be dvasinio pagrindo stokoja kažko esminiai svarbaus. Dvasingumas mus paverčia Amžinybės dalininkais“, – kalbėjo Vilkaviškio vyskupas.

Didysis penktadienis Bažnyčios liturgijoje – Kristaus kančios ir mirties ant kryžiaus paminėjimo diena. Didįjį penktadienį bažnyčiose kunigai klauso išpažinčių, ruošiasi vakaro pamaldoms. Tikintieji taip pat kviečiami susitaikymui, dalyvauti vakaro pamaldose, peržvelgti savo gyvenimus, ryžtis siekti to, kas gera, atsiriboti nuo to, kas bloga. Tą dieną šv. Mišios neaukojamos. Vakaro liturgijoje vyksta pamaldos, kurių metu prisimenama Kristaus auka dėl visos žmonijos, pagerbiamas kryžius, tikintiesiems padalijama Šventoji Komunija.

„Didįjį šeštadienį bažnyčia budi maldoje laukdama Kristaus Prisikėlimo, o vakare jau švenčiama Velyknakčio liturgija. Nors pamaldos šį vakarą ilgiausios metuose, tačiau tai ypatingai į liturgijos šventimą įtraukiantis laikas, – pabrėžė vyskupas R. Norvila. – Šį vakarą šventinama ugnis, nuo jos uždegama Velykinė žvakė. Ją nešdamas ir giedodamas „Kristus mums šviečia“ į Dievo namus iškilmingai įžengia kunigas, lydimas tikinčiųjų. Kristaus šviesa žmogui tarp visų kasdienių darbų ir nusivylimų yra pati svarbiausia pasaulio Šviesa, kuri nustelbia, apšviečia, sušildo ir įprasmina visa. Kiekviename iš mūsų yra Kūrėjo įdiegtas Amžinojo gyvenimo ilgesys. Tad per Kristų – Šviesą mes turime Amžinojo gyvenimo viltį, laukiame jos išsipildymo.“

Taip pat Velyknakčio liturgijoje yra skaitoma daugiau nei įprastai Šventojo Rašto skaitinių, primenančių visą išganymo istoriją, o galiausiai skelbiančių Kristaus Prisikėlimą. Po Žodžio liturgijos seka Krikšto liturgija. Ši pamaldų dalis yra ypatinga. Jos metu pašventinamas vanduo, kurio visi tikintieji gali parsinešti ir juo pašlakstyti savo namus. Pašventintas vanduo taip pat naudojamas ir Krikštui. Jei turima katechumenų, tai yra suaugusiųjų, pasiruošusių priimti krikštą, jie šiuo metu pakrikštijami.
„Didžioji savaitė ir šv. Velykų laikas mums yra palaimingas ir leidžiantis suprasti, kad vienybėje su Dievu žmogus atranda gyvenimo pilnatvę. Tikėjimas gyvuoja kiekvieno žmogaus viduje, kur kartu apsijungia ir protas, ir siela, ir širdies jausmai. O šv. Velykų laikas yra būtent toks, kuris labiau jį paliečia vidiniai“, – kalbėjo Vilkaviškio vyskupas.

Kodėl nutinka, kad žmonės į bažnyčią eina tik dėl tradicijos, du kartus per metus – per šv. Kalėdas ir šv. Velykas? Kodėl susilpnėja tikėjimas? Vyskupas R. Norvila sako, kad viena iš priežasčių yra religijos prasmingumo ir reikšmingumo nepakankamas suvokimas, kad dažnai žmonėms tiesiog trūksta žinių.

„Šia proga norisi priminti, jog būtent Viešpats yra mūsų tikėjimo centre ir būtent jo ilgisi mūsų siela. Būtent į jį kreipiamės savo maldose. O Bažnyčia yra įkurta paties Kristaus, ir mes esame  tik jos dalis – žmonės, kurie siekiame išganymo. Svarbu suprasti, kad Bažnyčioje žmogus pirmiausia turi ieškoti santykio su Viešpačiu“, – mintimis dalijosi vyskupas R. Norvila.

Pasak Vilkaviškio vyskupo, abejingumas, nuovargis ir nusivylimas taip pat gali atšaldyti tikėjimą. Tokiu atveju  „žmogus, kaip pelkėje akivaras, užsiveria, atsiriboja nuo santykio su Dievu“. Jis visiems patarė „apsivalyti įvairius pelkės augalus savo kasdieninėje aplinkoje, kad atsivertų tikėjimo Erdvė ir Šviesa, kad pamatytume, kokie ypatingi dalykai ateina per tikėjimą“.

„Viešpaties Prisikėlimo žinia mums labai svarbi ir džiugi. Per jį tarsi atsiveria vartai į Amžinąjį gyvenimą. Nebijokime savo širdis atverti Kristui, priimti su džiaugsmu ir šv. Velykų žinią, ir patį Viešpatį. Džiugiai švęskime Prisikėlimą artimiausių žmonių rate, – linkėjo vyskupas R. Norvila. – Kasdienybėje visko būna, bet šv. Velykos į tarpusavio santykius atneša nepaprasto skaidrumo  – vieni kitus daug labiau gerbiame, vertiname ir mylime. Tai kartu mums yra ir Dievo malonės, veikiančios mumyse šiuo ypatingu laiku, liudijimas. Visus nuoširdžiausiai sveikinu ir linkiu šviesių, viltingų ir džiugių Viešpaties Prisikėlimo švenčių.“