Ketvirtadienį Šakių viešojoje bibliotekoje vyko Lietuvos kariuomenės viršilos Ernesto Kuckailio knygos „100 pirmųjų karo dienų“ pristatymas. Jame dalyvavo ir kartu su knygos autoriumi po Lietuvą keliaujantis bardas Romas Naidzinavičius, savo gitaros stygomis palietęs ir šakiečių širdis. Šį puikų duetą artėjant Lietuvos laisvės gynėjų dienai į Šakius pakvietė Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės Kudirkos Naumiesčio 10-os kuopos šaulys Rimantas Simokaitis.

Pristatydamas savo knygą „100 pirmųjų karo dienų“, E. Kuckailis prasitarė, kad šios knygos atsiradimas „buvo visiškas ekspromtas“, tad gal ir jos pavadinimas dėl to nėra visiškai tikslus, nes Rusijos–Ukrainos karas iš tiesų prasidėjo ne 2022 metų vasario 24-osios rytą, bet 2014 m. ir, pasak knygos autoriaus, „dabar Ukrainoje vyksta kita karo, kokio Europa nematė nuo Antrojo pasaulinio, fazė – labai žiauri, labai intensyvi, nes toks kiekis aukų, koks gali būti atiduotas už savo laisvę ir nepriklausomybę, tiesiog nesuvokiamas protu“.

Knyga „100 pirmųjų karo dienų“ – savotiškas 100 pirmųjų trijų karo mėnesių metraštis. Jis sudarytas iš autoriaus telefono ekrano nuotraukų su vaizdais, tekstais ir komentarais, leidžiančiais pajausti tų dienų įvykių emocijas, kad nepamirštume ir nepriprastume prie karo, kuris tarsi dar vis vyksta ne mūsų kieme, bet mus visus vienaip ar kitaip liečia.

E. Kuckailis pabrėžė, kad jo knygoje nėra karo analizės, o kad „turinys nebūtų sausokas“, jis paėmė ir sudėjo į ją 17 savo pažįstamų ir gerai žinomų žmonių, tokių kaip organizacijos „Blue/Yellow“ vadovo Jono Ohmano, Seimo vicepirmininko Pauliaus Saudargo, atlikėjo Gabrieliaus Liaudansko-Svaro, Ukrainos kariuomenės kapeliono Sergejaus Dmitrijevo ir kitų interviu. Čia galima rasti daugybę žemėlapių ir tokią naujovę, kaip QR kodai, nukreipiantys į vaizdo siužetus iš Kyjivo, Sumų ir kitų vietų gynybos.

„Knygos puslapiuose atrinktos tokios nuotraukos, kaip pirmieji karo belaisviai, pirma sunaikinta karo technika. Tarp jų berniukas tokio įdomesnio veido, kurio nuotrauką pasigavo Ukrainos propaganda. Jai rašyčiau iš 10 balų 11. Iš tikrųjų, gerai dirba nuo pat karo pradžios“, – patikino knygos autorius, paaiškindamas, kaip tą belaisvį Ukrainos žiniasklaida padarė „reklaminiu veidu“, pridėjusi senyvos moters nuotrauką ir parašiusi: „Mama, tavo sūnus nelaisvėje. Paskambink ir mes jį tau grąžinsime.“

„Triukas visai neblogas. Kiek tų mamų paskambino, statistika tyli. Bet berniuko veidą, kuris paskui keliauja toliau, buvo įdomu stebėti, nes šiaip ukrainiečiai turi nepaprastai gerą humoro jausmą. Kas bent kiek susidūręs, patyręs šį dalyką. Pačiose blogiausiose situacijose jie randa iš ko pasijuokti“, – pasakojo E. Kuckailis, patikindamas, kad kartais pasijuokia ir iš savęs, o „kare tas labai padeda išgyventi, nepasinerti į gilią depresiją, nepalūžti psichologiškai“.

„Kitoje nuotraukoje tas pats veidukas prie pamušto rusų tanko, vieno naujausių, su užrašu: „Kodėl jūs sudeginot mano tanką, aš galvojau, kad mes atvažiavom jūsų išlaisvinti.“ Šalia stovi ukrainietis, paleidęs šūvį su gana prašmatnia sistema enlau  (naujos kartos lengvieji prieštankiniai ginklai – red. past.), ir sako: „Aš maniau, kad turiu fotoaparatą ir jus fotografuoju“, – juokėsi Lietuvos kariuomenės viršila, patikindamas, kad tokių pašmaikštavimų ukrainiečiai yra labai daug paleidę į eterį, jų pilnas feisbukas.

„Beje, jei kalbame apie rusišką techniką, tai ji turi specifinę savybę labai gražiai sprogti iš vidaus. Kuo tai skiriasi nuo vakarietiškos? Rusiškam tanke T-72 visas ekipažas sėdi ant kovinio komplekto, dėl to jis kompaktiškesnis – plonesnis šarvas, lengvesnis. Bet kas atsitinka, kai į jį pataiko? Pirmiausiai užsidega parakas, po to dar drioksteli koks nors trotilo užtaisas ir tanko bokštas nuskrenda 30 metrų į šoną, o viduje per keletą sekundžių – mobilus krematoriumas, net DNR nesurinksi...“ – pasakojo E. Kuckailis.

Kaip pavyzdį svečias pateikė JAV šarvuotą kovos mašiną „Bradley “ ar vokiškus „Leopard“, kurie užvažiavę ant minos sustoja, bet ekipažas viduje lieka sveikas, nes orientuojamasi į tai, kaip išsaugoti kuo daugiau karių gyvybių, o rusai investuoja į techniką, o žmonių gyvybė nieko verta – karių „bobos prigimdys“.

Knygos autorius pasakojo, kad piliečių iniciatyvos pirmomis karo dienomis Ukrainoje buvo labai audringos, visi norėjo kariauti. Tačiau, pasak jo, civilis, norintis kariauti, yra tas pats, kas mirtininkas, nes kariai yra apmokyti ir žino, kaip tai daryti, o civiliams viskas atrodo labai paprasta – surinkai būrį bendraminčių, atsistojai su Kalašnikovo automatu ant  kelio ir sustabdai priešo koloną, bet, deja, yra ne taip.

Tęsiant pokalbį apie karo taktiką, Lietuvos kariuomenės viršila patikino, jog ją labai pakeitė į orą pakilę visų lygmenų dronai – neįtikėtini dalykai, kad  šiandien jie ne tik mėto bombas ant karinės technikos, bet ir pradėjo imti belaisvius, atsirado visai kitos karo taisyklės, nes viskas keičiasi labai greitai.

Knygos pristatymo pabaigoje šakiečiams uždavus juos labiausiai neraminantį klausimą, ar yra tikimybė, kad rusai puls Baltijos šalis, E. Kuckailis patikino, kad nieko negali prognozuoti iš anksto, tačiau šiandien aiškus tik vienas dalykas, kad rusai įstrigę Ukrainoje, o kol jie ten įstrigę, mes turim šansų tam pasiruošti.